Dažnokai susimąstau, kodėl gi metai iš metų pagal savižudybių skaičių vis atsiduriame prie nešlovingųjų lyderių. Kaltas dažnai lietingas šlapio asfalto spalvos dangus? Keistas atlyginimų bei kainų parduotuvėse kontrastas? Profesionalios psichologinės pagalbos stigma? O gal viskas kur kas paprasčiau? Gal tiesiog pernelyg dažnai vieni su kitais elgiamės it pagiežingi pyzdukai?
„Gražiausi“ komentarai – iš nepažįstamųjų internete
Neseniai televizijoje pasirodė mano interviu, kur apie savo naują gyvenimo etapą Amsterdame pasakoju sėdėdama su gan atvira palaidine. Ir štai vos laidos nuorodai atsidūrus internete, pasipila „gražiausi” komentarai. Iš pažiūros septyniasdešimtkažkelių Danutė iš Kybartų žeria patarimą, kad man reikėtų pasikoreguoti krūtinę, jaunatviniais spuogais ir greičio akiniais pasidabinęs Albinas mano krūtis pavadina tešmenimis, o prie savo mylimiausios gyvenimo moters – 2000-ųjų Škodos – profilio nuotraukoje įsiamžinęs Vaclovas drebia, jog esu pasileidusi baidyklė.
Šlykštūs žodžiai apie manąjį kūną iš visiškai nepažįstamų žmonių man jokia naujiena. Kuriam laikui buvau priaugusi keliolika kilogramų ir vis sulaukdavau žinučių bei komentarų, su smagiausiais epitetais. Vadinta buvau ir karameliniu saldainiu (ar, kitaip, „karvute”), ir tešle, storule, apsirijėle. Paskui gi svoris nukrito ir pasipylė jau kitokios pastabos. „Perkarusi”, „Tu gal sergi?”, „Anoreksikė” and all that jazz.
Nors daug metų viešumo man užaugino tvirtesnį šarvą, kartais tokie žodžiai vis vien įskaudina. Baisu pagalvoti, kaip įskaudinti gali kitus, tuos, be šarvų. Pavyzdžiui, savo kūno ir taip pamilti neišmokstančią paauglę, protarpinį badavimą kaitaliojančią maldomis klozetui su pirštais gerklėje. Atsakymo siūlyčiau paieškoti pirmoje pastraipoje, bet keliaukim toliau.
Nenoriu daug plėstis apie tai, kokia audra stiklinėje užvirtų, jei situacija būtų atvirkščia, t.y. savo nefiltruotą nuomonę apie juos po minėtų komentatorių nuotraukomis pradėčiau reikšti ir aš. Pavyzdžiui, kad Albino veide tiesiog spuogais parašyta, jog vienintelis papas, kurį jam šviečiasi gyvenime paliesti – tvarte jo kasryt melžiamos karvės. Jog vienintelė raukšlių nepaliesta Danutės kūno vieta – jos smegenys. O štai Vacys – triskart išsiskyręs prasigėręs alimentčikas. Tuoj pasigirstų spigių balsų choras apie patyčias, su arija „Ką ji sau leidžia, šita padugnė?”. Tai aš ir neleidžiu. Užtat leidžia jie.
Siekis nukreipti dėmesį nuo savo trūkumų
Bet pagalvokim, kodėl taip yra? Kodėl prie kitų išvaizdos kabinėtis šitaip mėgsta tie, kurie, na, švelniai tariant, patys ne gražuoliai supermodeliai? Atsakymas turbūt kaip ir aiškus, nors ir kompleksiškas.
Visų pirma, badymas pašaipiu pirštu į kito neva tai trūkumus yra ne kas kita, kaip manevras, siekiantis nukreipti dėmesį nuo savų netobulumų. Taškymasis virtualiomis šūdu smirdančiomis seilėmis – tiesiog vienintelis šių žmonių išmoktas būdas nuleisti garą, kad nuo neapykantos sau galutinai nenusprogtų smegeninė. O savo kūnu patenkinto, su savimi ramioje taikoje esančio kito asmens buvimas tokiems veikėjams sukelia šitokius pavydo ir kognityvinio disonanso priepuolius, kad praeiti pro šalį jie tiesiog negali – būtina nors pamėginti kartu nusitempti į savos tamsos bedugnę.
O šiaip jau, nors visokioms danutėms bei vaciams to greičiausiai nesuprasti, bet perdėtas dėmesys kito žmogaus išoriniam vaizdui tėra elementariai blogas tonas, dargi demonstruojamas viešai. Kiekvienas bent kiek išsilavinęs žmogus supranta, jog mūsų kūnų tikslas pirmiausia yra ne įtilpti į kažkieno galvoj užgimusius grožio standartus, bet atlikti labai svarbias funkcijas. Palaikyti veikiančią gyvybę ir protą, kvėpuoti, valgyti, mylėtis, judėti iš vienos lokacijos į kitą, o to norint, net ir sukurti kitą gyvybę.
Meilė savo kūnui – natūralu ir gražu
Visą gyvenimą mūsų kūnas bręsta, auga, sensta, didėja, mažėja ir nuolatos keičia savo spalvas bei formas. Keičiasi jis bėgant metams, vienam kitą mainant moteriškiems ciklams, suvalgius daugiau ar mažiau maisto nei įprasta, o kartais, tiesiog pakeitus sėdėjimo pozą. Tai yra ne tik absoliučiai natūralu, bet, man asmeniškai, ir be proto gražu. Todėl į svetimą kūną ar kurią nors jo dalį baksnoti pirštu ir stebėtis ar viešai šaipytis gali nebent, na, šiuolaikiniame pasaulyje absoliučiai nesigaudantis urvinis.
Tad minėtiems urviniams linkiu po truputį atrasti šiandienos pasaulio atneštus mums gėrius. Ne tik smarkiai pabrangusią elektrą, bet ir kokį sekso žaisliuką. Nes tiems, kuriems kažkuo neįtinka man beprotiškai daug džiaugsmo teikianti krūtinė, galiu pasiūlyti tik vieną – užsipisti.
O visiems likusiems, tiems, kurie iš svetimų kūnų nesijuokia, o savuosius myli, taip pat linkiu atsinaujinti stalčiuko prie lovos turinį. Nes juk tiek nuostabių galimybių mums suteikiantys kūnai nusipelno daug daug malonumo.
Rodyti daugiau
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
