Yra tokia sena kaip pasaulis taisyklė: jei vyras nori – jis ras būdą. Ir ne, jis nebus per daug užsiėmęs, nebijos įsipareigoti, nesugalvos, kad „dabar ne laikas santykiams“ ar kad „turi susitvarkyti savo gyvenimą prieš įsileisdamas meilę“. Tai tokios pat pasakos kaip ir „aš prisimenu tavo gimtadienį be Facebook priminimo“.
Kažkada buvo tokia „Sex and the City“ scena – Miranda sėdėjo parke ant suoliuko ir stebėjo dvi merginas, emocingai diskutuojančias apie vaikiną. Viena guodė kitą, sakydama: „Jis tikrai tavimi domisi, tiesiog dabar labai užsiėmęs…“ ir t. t. Miranda, neapsikentusi, priėjo prie jų ir tiesiai šviesiai pasakė: „Excuse me, I couldn’t help but overhear your conversation, and I hope what I’m about to say will save you a lot of time and energy: he’s just not that into you.“ Ir nuėjo. Merginos, aišku, pasipiktino – „ji tiesiog nesupranta, mūsų situacija kitokia“ – ir toliau teisino vaikiną, kuris akivaizdžiai nieko nenorėjo.
Ir būtent šioje vietoje jaučiuosi kaip Miranda. Nes kiek galima girdėti tą patį – „jis tikrai norėtų, bet…“? Jokių bet. Jei vyras nori – jis ras būdą.
Vyrai nėra kvaili. Kai jie nori, jie įdeda pastangų. Tik su tavimi jis staiga tampa „pasimetęs“? Ai, nu taip, labai logiška. Čia tas pats, kas sakyti, kad kažkas per sudėtinga, kai realiai viskas yra 2+2 lygio paprastumo. Jis arba parašo – arba ne. Jis arba kviečia į pasimatymą – arba ne. Jis arba planuoja ateitį su tavimi – arba ieško, kaip išsisukti. Tai kodėl mes vis dar laikome šituos „ai, jis tiesiog toks žmogus, jam sunku reikšti emocijas“ pasiteisinimus įtikinamais? Tavo jausmai – ne IKEA baldų surinkimo instrukcija, kurioje jis pasimetė tarp 32 neaiškių varžtų.
Čia net ne romantika, čia gryna biologija. Kai vyras įsimyli, jo smegenys veikia kaip gavus steroidų – jis galvoja apie tą žmogų 24/7, planuoja, stengiasi, investuoja laiką. Jei jis nesistengia – tai todėl, kad nemato reikalo. Taip, žiauri tiesa, bet ar ne geriau ją priimti dabar, nei praleisti mėnesius laukiant, kol „jis susivoks“?
Nė vienas tikrai susidomėjęs vyras nemirė nuo pastangų pertekliaus. Pasižiūrėkim į istoriją. Kai Napoleonas norėjo užkariauti Europą, jis nekalbėjo „oi, dabar ne laikas, man reikia asmeniškai paaugti“. Kai Romeo pamatė Džuljetą, jis nesakė „ai, bet dabar esu susifokusavęs į save ir savo karjerą“. Kai Julijus Cezaris nusprendė užimti valdžią Romoje, jis neatsisuko į kariuomenę sakydamas „žinot, vaikinai, aš dar nesu pasiruošęs tokiam dideliam žingsniui santykiuose su imperija“. Jis perėjo Rubikoną ir užėmė valdžią. Kai Džekas „Titanike“ pamatė Rouzę, jis nepareiškė „gal susitiksim po 2–3 mėnesių, kai išsiaiškinsiu, ko noriu iš gyvenimo“. Kai Rokis Balboa gavo progą kovoti dėl pasaulio čempiono titulo, jis nesakė „o ką, jeigu nesu pakankamai emociškai subrendęs šiai kovai?“. Jis tiesiog užsimovė pirštines ir įlipo į ringą.
Galiausiai, kai Albertas Einšteinas kūrė reliatyvumo teoriją, jis negaišo laiko „figuring out“, ar tikrai jaučiasi pasiruošęs suprasti visatos dėsnius – jis tiesiog išvedė formulę ir buvo pripažintas genijumi.
Kai vyras tikrai nori, jis nelaukia „tinkamo momento“. Jis neatsisėda analizuoti savo jausmų taip, lyg rašytų 100 puslapių bakalauro darbą apie „ar aš pasiruošęs santykiams?“. Jis nesielgia kaip interneto ryšys kaimo sodyboje – veikia, tada neveikia, tada gal vėl veikia, bet neaišku, kada tiksliai. Jis tiesiog veikia. Nes kai žmogus nori – jis daro. Jis nepadeda tavęs į laukimo sąrašą, nepermeta į „gal vėliau“ kategoriją, neatsiranda tik tada, kai jam patogu arba nuobodu.
O jei jis „nėra tikras“, „nenori skubėti“ ar „reikia laiko pagalvoti“ – tai reiškia viena: tu tiesiog nesi jo prioritetas. Nes kai kas nors tampa prioritetu, visos kitos detalės tampa nesvarbios. Kai žmogus tikrai nori į koncertą, jis perka bilietą iš perpardavinėtojų už trigubą kainą. Kai kažkas nori naujo telefono, jis stovi eilėje ketvirtą ryto, kad jį gautų pirmas. O kai vyras tikrai nori tavęs – jam nereikia „laiko pagalvoti“. Jis jau žino.
Tai ko laukti? Santykiai nėra valgiaraštis restorane, kur turi sėdėti ir pusvalandį svarstyti, ką užsisakyti. Ir tu tikrai nenori būti patiekalas, kurį jis paliko „gal vėliau“.
Atsigaukim. Jei vyras nori – jis ras būdą. Jei neranda – tai jau ne tavo problema.
Bet žinai, kas nėra ok? Laikytis įsikibus istorijos, kurios pabaigos aiškiai nėra, tikintis, kad ji kažkaip pasikeis. Galbūt jis nuostabus žmogus, gal su juo būtų graži meilės istorija, bet jei jam tavęs tikrai reikėtų – jis jau būtų su tavimi. Jei jis neryžtingas, tai kam tau tą ryžtą už jį prisiimti? Jei žmogus stovi vietoje, jokios aplinkybės jo nepaims ir nenuneš tau į glėbį. Jei jis neina pirmyn – tu neturi būti ta, kuri tempia.
Paleisk. Jei durys nesidaro – gal ne tau ten reikia eiti. O gal kažkur visai šalia jau atidarytos kitos, tik tu vis dar stoviniuoji prie tų užrakintų, laukdama, kad kažkas iš vidaus pagaliau nuspręs jas atrakinti. Pakelk galvą. Judėk pirmyn. Nes meilė gali būti visai už kampo – ir kaip ją pamatysi, jei vis dar lauki ten, kur nieko nevyksta?
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
