Skrolinu feisbuke, gurkšnoju kavą, viskas lyg ir gerai, bet tada pyst – ir pasirodo L. K. įrašas apie moteris ir jų tikrąją paskirtį pasaulyje. Mūsų laikų patriarchato nuomonės formuotojas nusprendė, kad moterys per daug atsipalaidavo ir metas joms priminti, kas yra jų šventa pareiga. Toks modernus pamokslininkas, tik vietoj išminties skleidimo jis ateina su vienu vyrišku šūkiu – „tu privalai gimdyti“. Nes, suprask, be gimdymo moters egzistavimas išvis neturi prasmės.
Įraše suklijuoti visi geriausi „moteris PRIVALO turėti vaikų“ argumentai tokie seni, kad juos turbūt rado iškasdami pirmuosius žmonių skeletus urvuose. Jei moteris nenori vaikų, ji atrodo esanti egoistė. Ji nesupranta „tikros“ moters esmės. Ji kėsinasi į civilizacijos tęstinumą, o juk „vaikas, palikuonis įprasmina vyro egzistenciją šiame pasaulyje fizinėje erdvėje ir dovanoja jam nemirtingumo jausmą“, kaip rašo patriarchato nuomonės formuotojas. Gink Dieve, kas bus, jei jaunos merginos sužinos, kad gyvenime gali būti kažkas daugiau nei devyni mėnesiai hormonų karuselės ir milžiniška atsakomybė visam likusiam laikui.
Geriausia, kad „moralinis švyturys“, kuris aiškina apie šventą moters pareigą gimdyti, pats paliko savo žmoną su vaikais. Taip, žmogus, kuris paliko savo vaikų motiną, dabar sėdi internetuose ir aiškina, kaip moterys privalo daugintis dėl šeimos gerovės (nors savo įraše teigia, kad vaikas – tai laidas, pririšantis vyrą prie žmonos iki grabo lentos). Tai jau net ne dvigubi standartai – čia yra hipokritiškumo olimpinės žaidynės, ir jis laimėjo aukso medalį.
Jis teisus dėl vieno – Lietuvoje gimstamumas mažėja. Bet gal vietoj to, kad draskytųsi dėl savo nykstančio palikuonių skaičiaus, vyrai pasidomėtų, kodėl taip yra. Ne, rimtai, gal susimąstykim: ar problema yra moters „egoizmas“, ar galbūt tai, kad kas trečia moteris Lietuvoje patiria smurtą šeimoje? Kad kas trečias vyras nesumoka alimentų? Kad moterys vis dar uždirba mažiau, bet tuo pat metu joms aiškinama, kad jos turi gimdyti, auginti, dirbti, gaminti vakarienę, rūpintis vyru ir dar spinduliuoti džiaugsmą?
Jeigu moteris šiandien mato tokį vaizdelį ir pasako „meh, ačiū, bet ne“, tai nėra jos problema – tai sistemos problema. Nes moterys nėra valstybės fermos gyvuliai, kurie privalo vykdyti nacionalinį gimstamumo planą. Mes gyvename XXI amžiuje, o ne feodalizmo laikais, kai moteris egzistavo tik tam, kad keptų duoną ir gimdytų įpėdinius.
Štai kur turėtų būti esmė: nori gimdyti – gimdyk. Nenori – negimdyk. Paprasta kaip du kart du. Moteris nėra gimda su kojom. Ji nėra gamykla. Ji neturi nei gaminti vaikų pagal kažkieno norus, nei teisintis dėl savo pasirinkimų. Viena yra pagimdyti, bet visai kas kita – užauginti dorą, gerą, sąmoningą žmogų. Čia ne šiaip „šventoji pareiga“, čia yra gyvenimo darbas, ir ne visi nori (ar turi galimybių) to imtis.
Mamos, auginančios vaikus, yra superherojės. Nes išauginti dorą, stiprų ir sąmoningą žmogų šiame pasaulyje – milžiniškas darbas ir didžiulė atsakomybė. Bet lygiai taip pat yra ir tos moterys, kurios negali susilaukti vaikų – jos nėra mažiau moterys, jos nėra nepilnavertės, jos tiesiog gyvena savo gyvenimą taip, kaip gali ir nori. Ir tos, kurios sąmoningai nusprendžia negimdyti, nėra jokios egoistės – jos tiesiog turi kitą tikslą bei norus gyvenime. Argi tai nėra normalu? Argi negalime būti skirtingos, bet vis tiek gražios, bet vis tiek mylimos, bet vis tiek moterys.
O dabar pereikim prie linksmesnės dalies – žmonių, kurie labiausiai rėkia apie moterų gimdymo pareigą. Kas jie tokie? Dažniausiai tai vyrai, kurių asmeninė indėlio į žmoniją istorija apsiriboja komentarų rašinėjimu ir tokia charizma, kad jų genetika tikrai nebus didžiausia netektis žmonijos evoliucijai. Jie niekada nesusimąstys apie savo atsakomybę. Jie nekalbės apie tai, kad kas trečias vyras Lietuvoje nemoka alimentų. Jie nekalbės apie tai, kad smurtas šeimose nesiliauja ir moterys priverstos bėgti iš namų, gelbėtis ir ieškoti pagalbos. Jie nekalbės apie tai, kad realybėje egzistuoja milijonai vienišų mamų, kurios augina vaikus be jokios pagalbos iš tų pačių „šeimos vertybių sergėtojų“. Kodėl? Nes jų moralinė logika veikia tik viena kryptimi – moteris PRIVALO daryti tai, ką jie nusprendė.
Bet čia ir yra šio absurdo teatro kulminacija: kai iš tiesų reikia būti tėvu – jie išnyksta kaip dūmai. Kai reikia moralizuoti – jie grįžta su plakatais ir įniršiu. Jie yra kaip tie draugai, kurie labai nori kartu į kelionę, bet kai reikia mokėti už bilietus – dingsta iš akiračio. Jie yra kaip politikai, kurie prieš rinkimus žada, o po rinkimų… na, mes visi žinom, kaip tai baigiasi.
O ką, jei pažvelgtume į viską kitaip? Ką, jei užuot bandę reguliuoti svetimus kūnus, tokie vyrai pradėtų reguliuoti savo pačių gyvenimus? Ką, jei užuot aiškinę, ką turi daryti moterys, jie pradėtų savęs klausti: o ką aš pats duodu šiam pasauliui, be to, kad egzistuoju ir rašinėju feisbuke?
Bet čia jau per daug sudėtinga, tiesa? Lengviau tiesiog aiškinti, kad moteris be vaikų yra „nevisavertė“, kad ji „išsižada savo prigimties“. Nes tada nereikia galvoti apie savo pačių beprasmybę ir egzistencinę krizę.
Gal tiesiog pripažinkim: kai kurie vyrai taip ir liko evoliucijos broku. Kažkoks Dievo „oops, netyčia“ eksperimentas, kuris vis dar vaikšto tarp mūsų ir rėkauja apie savo neva šventą misiją kontroliuoti gimdas. Jie nėra kažkokie didieji pasaulio protai, jie net nėra statistiškai reikšmingi – jie tiesiog laikosi įsikibę savo pasenusios idėjos kaip paskutinės vilties, kad jų egzistavimas apskritai turėtų kažkokią prasmę.
Jie čia ne tam, kad suprastų, diskutuotų ar priimtų realybę. Jie čia tam, kad pultų į isteriją kiekvieną kartą, kai moteris pasirenka savo gyvenimą gyventi kitaip nei jie įsivaizdavo.
Gera naujiena yra ta, kad jau nebe viduramžiai. Nieko nereikia jiems aiškinti. Nereikia jų nei perauklėti, nei įtikinėti. Jie yra kaip paskutiniai užsilikę „Windows XP“ vartotojai – seni, nebeatnaujinami, pilni virusų, bet vis dar kažkaip įsitikinę, kad jų sistema geriausia.
O mes, moterys? Mes gyvensim savo gyvenimus. Gimdysim, jei norėsim. Negimdysim, jei nenorėsim. Ir mums visiškai, absoliučiai, negailestingai nusispjaut į jų dūstančią nostalgiją laikams, kai moters vieta buvo „prie vaikų ir puodų“. Jie gali putotis, kiek nori – progresas juda toliau, o jie tiesiog pasilieka ten, kur ir priklauso. Laiko dulkėse.
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
