Jau kuris laikas galvoje spragsėjo šio straipsnio idėja, bet sėsti ir galiausiai jį parašyti mane paskatino neseniai įvykęs pokalbis su dviem draugais. Vakarojom prie jūros, šiek tiek uždeepinom įvairiausiom temom, o po to prakalbom ir apie psichinę sveikatą bei kaip kiekvienas išgyvenam atsirandančias problemas. Tai buvo toks vienas retesnių momentų, kai vyrai atsiveria ir pradeda dalintis tuo, kas iš tikrųjų vyksta jų galvose. Šis pokalbis privertė mane dar kartą susimąstyti apie masculinity – vyriškumo – kultą, kuris dažnai neleidžia vyrams laisvai kalbėti apie savo emocijas.
Statistika negailestinga: Lietuvoje dažniausiai moterims nustatoma depresija, bet vyrai žudosi beveik keturis kartus dažniau. Pasaulyje ši tendencija taip pat išlieka – vyrai nusižudo tris kartus dažniau nei moterys. Kodėl taip yra? Viena iš pagrindinių priežasčių yra vyriškumo kultas, kuris formuoja požiūrį, jog tikras vyras neturėtų rodyti silpnumo ar jausmų. Šis požiūris, kurio šaknys siekia senovės laikus, vis dar labai giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje. Vyriškumo kulto padariniai aiškiai matomi ir kariuomenės pavyzdžiuose. Kareiviai yra mokomi slopinti savo emocijas, nes tik „kieti“ vyrai išgyvena mūšio lauke. Šis požiūris, nors trumpuoju laikotarpiu gali padėti išgyventi ekstremaliose situacijose, ilgainiui gali sugriauti žmogaus psichiką. Po karo daugelis karių grįžta su potrauminio streso sutrikimu (PTSS), kuris dažnai sukelia rimtų emocinių ir psichologinių problemų. Dažnai tokie vyrai nesugeba kalbėti apie savo jausmus, nes mano, jog tai silpnumo ženklas, todėl jie slopina savo kančias tol, kol tai tampa nepakeliama. Dėl to nenuostabu, kad JAV veteranas nusižudo kas valandą, tiksliau, vidutiniškai 17–22 veteranai nusižudo kasdien.
Bet nereikia žiūrėti į JAV. Mūsų istorija yra liūdna – kiek skausmo nešioja dažnas mūsų senelis ar tėvas dėl buvusio sovietinio režimo, neretai tas skausmas atsispindi vis pasirodančios agresijos pliūpsniuose arba yra skandinamas alkoholyje. Ar pastebėjote, kad nesvarbu – alkoholis tai ar kitos medžiagos – dar iki dabar vyrai drąsiau išreiškia savo jausmus, kai yra apsvaigę. Tada jie prisipažįsta, kad myli, papasakoja apie savo liūdesį arba paprasčiausiai išdrįsta apkabinti draugą ir pasakyti, kaip jį vertina. Tai puikus užspaustų emocijų įrodymas – šie jausmai turėtų būti išreiškiami ne tik tada, kai mūsų smegenys yra paveiktos chemijos. Sovietų laikais vyrams buvo primestas „geležinio žmogaus“ įvaizdis, o emocijos buvo laikomos silpnumo požymiu. Daugelis tų vyrų, nors ir atlaikę daugybę išbandymų, niekada nesimokė išreikšti savo jausmų, todėl emocinę kančią sprendė savidestrukcijos būdais ir dažnai perduoda tą kitoms kartoms.
Berniukai nuo mažens mokomi, kad verkti – tai silpnumas, kad emocijos turi būti slopinamos, o ne išreiškiamos. Vyrai gyvena jausdamiesi tarsi kalėjime. Jie negali būti savimi, nes bijo būti laikomi silpnais, nevyriškais, netinkamais. Tačiau ką reiškia būti „tikru vyru“? Ar tikras vyras yra tas, kuris slopina savo jausmus, ar tas, kuris geba pripažinti juos ir ieškoti pagalbos, kai jos reikia? Ar stiprumą įrodo gebėjimas užsidėti kaukę, ar ją nusimesti? Tyrimai rodo, kad vyrai, kurie geba atvirai kalbėti apie savo emocijas, yra ne tik psichologiškai sveikesni, bet ir palaiko geresnius santykius su artimaisiais. Kitaip tariant, emocinis sąmoningumas yra tikrojo vyriškumo požymis. Mes puikiai žinom, jog lytiniai skirtumai mūsų visuomenėje ne visada atsiskleidžia teisingai. Moterims leidžiama būti emocionalesnėms, jos dažniau ieško paramos, kai susiduria su sunkumais. O vyrai yra priversti visada būti stiprūs. Tai sukuria uždarą ratą, kuriame vyrai lieka vieni su savo problemomis, bijodami būti nesuprasti ar pajuokti. Net ir kai ieško pagalbos, jie dažnai patiria aplinkinių spaudimą laikytis stereotipų, užuot gavus paramą.
Apskritai Lietuvoje emocinė sveikata vis dar yra jautri ir mažai aptariama tema, o stigma ir socialinės normos dažnai trukdo atvirai kalbėti apie psichinius sutrikimus. Nors pastaruoju metu situacija kažkiek gerėja, atsirado didesnis dėmesys psichinei sveikatai didžiuosiuose miestuose ir naujos iniciatyvos, skirtos švietimui ir paramai, mažesnėse bendruomenėse situacija vis dar labai liūdna. Emocinių problemų turintys žmonės dažnai jaučia gėdą ir baimę, kad bus neįvertinti arba pajuokti. Daugeliu atvejų šis jausmų slopinimas ir nesikalbėjimas prisideda prie didesnių problemų – depresijos ir savižudybės. Norint pasiekti tikrą pokytį, būtina ne tik kalbėti apie problemas, bet ir aktyviai dirbti, siekiant mažinti stigmas ir skatinti atvirumą. Visuomenės sąmoningumo didinimas ir emocinės sveikatos švietimo iniciatyvos turi tapti prioritetais, kad kiekvienas žmogus galėtų jaustis palaikomas ir suprastas, nepriklausomai nuo to, kuo gimė ar kur gyvena.
Aš visada buvau ir esu už moterų teises. Mes iš tiesų daug iškentėjome – juk dar visai neseniai moterys buvo laikomos tiesiog vaikščiojančiomis gimdomis arba namų šeimininkėmis, kurių pagrindinė pareiga buvo rūpintis namais ir pratęsti giminę. Net balsavimo teisės neturėjome, o ką jau kalbėti apie galimybę būti finansiškai nepriklausomomis. Ir nors šie laikai dar nėra visiškai tobuli, jei gimei moterimi, tikrai yra kuo džiaugtis (ir dažnas tėvas nesusiims už galvos iš liūdesio, jog gimei be penio). Mūsų pasiekimai yra įspūdingi ir aš labai džiaugiuosi, kad nenustojam kovoti už savo teises. Tačiau, nepaisant visų pergalių ir nuolat į paviršių iškeliamų problemų, man atrodo, kad šiek tiek pamiršome kitą lytį. Galbūt apakome kovoje už save ir nepastebime, kad savo veiksmais bei žodžiais galime įskaudinti vyrus. Pavyzdžiui, esame nepatenkintos bodyshaming’u, tačiau jau ne kartą mačiau, kaip merginos dating apps’uose parašo, jog ieško tik aukšto vaikino. Suprask, Frodai Beginsai, šiandien ne tavo diena, nes gimei žemas. O tada dar kalbame apie emocijas, drąsiname viena kitą nebijoti verkti viešai, tačiau neseniai vieno vakarėlio metu mergina garsiai pareiškė, kad jei bernas verkia, tai jis arba gėjus, arba lopas. Ir tai iš merginų girdėjau jau ne sykį. Šiek tiek hipokritiška, ar ne?
Tvirtai tikiu, kad mes, kaip visuomenė, turime atsakomybę keisti šią situaciją. Reikia skatinti vyrus kalbėti apie savo jausmus, parodyti, kad jie gali būti silpni, pažeidžiami ir vis tiek būti „tikri vyrai“. Tai ne silpnumas, o tikroji stiprybė. Tai, kad vyras geba parodyti savo emocijas, rodo jo drąsą ir pasitikėjimą savimi. Kodėl aš noriu, kad mano vyras mokėtų verkti? Nes tikiu, jog verkti nėra silpnumo požymis – tai yra žmogaus emocijų išraiška, gebėjimas pripažinti savo jausmus ir su jais susidoroti. Verkti reiškia būti tikru, sąžiningu su savimi ir aplinkiniais. Būti vyru nereiškia būti robotu be jausmų – tai reiškia gebėti mylėti, jausti ir būti žmogumi.
Ir nepykit, mielosios, bet pabaigai noriu pasakyti, kad mes, moterys, taip pat turime prisiimti dalį atsakomybės už tai, kaip elgiamės su vyrais. Mes turime liautis kelti nerealius lūkesčius ir suprasti, kad vyrai yra tokie patys žmonės kaip ir mes – su visais savo trūkumais, baimėmis ir svajonėmis. Suprasti, kad iš esmės kiekvienas mūsų, nepriklausomai nuo lyties, yra bent kažkiek sufuckup’intas praeities, toksiškos aplinkos ar išsikraipiusių normų. Todėl turime nustoti reikalauti, kad vyrai atitiktų įsivaizduojamus „tikro vyro“ standartus. Kiekvienas mūsų veiksmas, kiekviena nuostata gali padėti kurti sveikesnę, atviresnę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus – nepaisant lyties – jaustųsi laisvas būti savimi. Juk taip padėsim ne tik jiems, bet ir sau. Nes, pirmiausia, visi mes esame žmonės.
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
