Kai kalbame apie šiuolaikinę moterį, nesunku įsivaizduoti ją kaip stiprią, nepriklausomą ir savarankišką asmenybę. Ji gali drąsiai imtis bet kokių iššūkių – nuo vadovavimo įmonei iki vienu rankos mostu surenkamo IKEA stalo (be instrukcijų!). Bet vis dėlto išlieka svarbus klausimas: ar galima būti šiuolaikine feministe ir vis dar norėti, kad vyras atidarytų duris, paduotų paltą ar sumokėtų už vakarienę?
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nesuderinamas paradoksas. Mes, moterys, nuolat siekiame lygybės visose gyvenimo srityse ir staiga ateina akimirka, kai stovime prie restorano durų ir laukiame, kol jas kažkas atidarys, žiūrėdamos, kaip mūsų partneris vangiomis rankomis naršo po kišenes, ieškodamas veipuko.
Pabandykime pažiūrėti į faktus. Remiantis „Pew“ tyrimų centro atliktų apklausų duomenimis, 61 proc. moterų mano, kad poroje abiem partneriams turėtų būti suteikta lygiai galių ir atsakomybės. Tačiau tų pačių apklausų metu beveik 70 proc. moterų prisipažino, kad nori, jog jų partneriai rodytų tam tikrą riterišką elgesį. Taigi, ar gali feministė laukti, kol vyras pasisiūlys paduoti paltą?
Aišku, galima sakyti, kad riteriškas elgesys nesusijęs su galios pasidalijimu, tai tiesiog dėmesio išraiška. Bet kur ta riba tarp tradicijų ir stereotipų? Ar mes prarandame savo autonomiją, kai džiaugiamės tuo, kad kažkas mums atidaro duris?
Kad geriau suprastume šį klausimą, verta prisiminti, kodėl feminizmas apskritai atsirado. Istorinės feminizmo šaknys siekia XIX amžių, kai moterys kovojo už teisę balsuoti, įgyti išsilavinimą ir dirbti, o XX amžiuje – už lyčių lygybę darbo rinkoje, reprodukcines teises bei apsisprendimą. Feminizmas kilo iš realaus poreikio siekti teisių, kurios buvo neprieinamos moterims. Tai niekada nebuvo skirta tam, kad vyrai būtų nuvertinti ar jų vaidmuo būtų sumenkintas. Atvirkščiai – siekta, kad moterys turėtų pasirinkimo laisvę ir galimybes, kurios tuo metu buvo tik vyrų prerogatyva.
Šiuolaikinis feminizmas taip pat siekia išlaisvinti moteris nuo visuomenės primestų stereotipų, tačiau tai nereiškia, kad moterys nenori jaustis ypatingos arba negali vertinti dėmesingumo. Tad ar moderni feministė gali vis dar norėti, kad jai atidarytų duris? Be abejo, taip.
Nors dauguma mūsų užaugo žiūrėdamos Holivudo filmus, tokius kaip „Kasablanka“ ar „Roman Holiday“, kur riteriški vyrai gelbsti žavias moteris, tikroji mūsų romantiška pasaulėžiūra formavosi dar vaikystėje. Dar iki tol, kai supratome, kas yra feminizmas ar lyčių lygybė, mes jau augome apsuptos pasakų, kuriose visos problemos išsprendžiamos, kai princas išlaisvina princesę iš bokšto ar drakono nagų.
Ta maža mergaitė, kuri sėdėjo apsisiautusi antklode ir klausėsi pasakos apie Pelenę, vis dar slypi kiekvienoje iš mūsų – net ir tada, kai vadovaujame komandai, kylame karjeros laiptais ar siekiame kitų ambicingų tikslų. Nors šiuolaikinės moterys gali kovoti už aukščiausius postus ir siekti savarankiškumo, senoji svajonė apie riterišką meilę vis dar gyva.
Galbūt todėl net ir moderni feministė, kuri supranta ir vertina lyčių lygybę, vis tiek nori tų mažų romantikos ir rūpestingumo ženklų. Tai nerodo silpnumo ar priklausomybės, o atskleidžia širdyje likusį troškimą, kad kartais ir mus kažkas pamalonintų, tarsi mes vis dar tikėtume, kad egzistuoja tos pasakų pabaigos su „gyveno ilgai ir laimingai“.
Kalbant apie santykius, įdomu ir tai, kad senoji „vyras moka už vakarienę“ taisyklė nyksta lyg pirmas sniegas. Nors ir daug porų tvirtina, jog sąskaitą dalijasi po lygiai, nemažai moterų vis dar tiki, kad vyras turėtų sumokėti per pirmąjį pasimatymą. Todėl kyla klausimas: ar mes esame feministės tik iki sąskaitos pateikimo?
Situacija kartais gali priminti pokerio žaidimą, kai abu partneriai, pamatę sąskaitą, spokso vienas į kitą tarsi laukdami, kuris pirmas pakels kortas – arba (šiuo atveju) kredito kortelę. Bet kai pagalvoji giliau, tai vis dėlto rodo gilesnes lūkesčių ir santykių problemas.
Tad ar feministė gali laukti riteriško elgesio? Tai priklauso nuo požiūrio. Jei galvojame apie riteriškumą kaip būdą dominuoti – tarsi parodyti, kad moteris negali kažko padaryti pati – tuomet šis elgesys gali atrodyti kaip patriarchalinės tradicijos likutis. Bet jei žiūrime į tai kaip į abipusę pagarbą, kodėl gi ne?
Šiuolaikinė moteris nesiekia perimti vyriškos galios. Tai viso labo bandymas atkurti balansą, kuriame moterys turi lygias teises ir galimybes, bet vis dar gali mėgautis tais mažais gestais, kurie rodo rūpestį ir dėmesį.
Nėra ko slėpti – šiuolaikinės moterys gali viską. Nuo aukštų pareigų iki ėjimo į pirmuosius pasimatymus su visais pasaulio „Tinder“ ekspertais. Įvairūs atlikti tyrimai atskleidžia, kad šiais laikais nemaža dalis moterų labiau rūpinasi savo karjera nei jų tėvų kartos moterys. Tai rodo, kad siekiame ne tik lyčių lygybės, bet ir galimybių realizuoti save be jokių ribojimų. Tačiau, nors ir galime IKEA baldus susirinkti pačios, nereiškia, kad nenorime, jog kartais kažkas parodytų dėmesį ar pasirūpintų mumis – net jei tai reiškia atidaryti duris ar paduoti paltą.
Šiuolaikinė feministė turi teisę būti stipri ir nepriklausoma, bet vis tiek norėti tų mažų žavių ženklų, rodančių, kad kažkas rūpinasi. Tad kartais durų atidarymas atskleidžia ne lyčių stereotipus, o dėmesį ir rūpestingumą.
Juk galų gale visi nori šiek tiek daugiau šilumos ir rūpesčio, ar ne? Net ir tie, kurie gali IKEA baldus surinkti vienu rankos mostu. Ir aš kalbu ne tik apie moteris.
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
