Turinys
Išprotėjus ex ir bernas kelmas
Šerlokas Holmsas ar Džefris Dahmeris?
Internetinės pažintys visada pilnos paslapties. Kai man buvo 16 metų, Facebook‘e dar egzistavo bakstelėjimo funkcija. Visi žinom, kad ta funkcija 99 proc. buvo naudojama dviem dalykams: arba pajuokavimui su draugais, arba flirtui. Kalbant apie pastarąjį, sakyčiau, jis buvo intravertų svajonės išsipildymas: nei rašyti, nei galvoti, ką rašyti, nereikėjo. Baksteli – ir lauki. O jei sulauki bakstelėjimo atgal, jau galvoji, ką toliau daryti, bet bent jau žinai, kad sėkmės šansai išaugo, nes tas žmogus davė tau ženklą.
Norit tikėkit, norit ne, bet seniau aš buvau gan didelė intravertė. Pavyzdžiui, jei mėnesio diena sutapdavo su skaičiumi, kuriuo esu pažymėta dienyne, o mokytojas pagal tai kviesdavo atsiskaityti ir kalbėti prieš klasę, aš dažnai pasirinkdavau tiesiog neiti į tą pamoką, rizikuodama, kad jei mokytojas vėliau tą dieną mane pamatys – gausiu dvejetą. Tai ką jau kalbėti apie pasimatymus, kai sėdi vienas priešais kitą, vis galvoji, ką pasakyti, kad nenusišnekėtum, ir tuo pat metu paslapčia valaisi iš jaudulio prakaitu žliaugiančius savo delnus.
Bet taip jau nutiko, kad per Facebook‘ą aš bakstelėjau vieną vaikiną, kuris buvo dvejais metais už mane vyresnis ir jau baigęs mokyklą. „Bakstelėjimas po bakstelėjimo ir akmenį pratašo“ – ar kaip ten mūsų liaudies išmintis sako… Galiausiai mes susitikom. Picerijoje netoli mokyklos. Kalbėjom apie pamokas, mokytojus ir, aišku, apie maistą. Žodžiu, aptarinėjom mus jungiančius dalykus. Kažkaip man išsprūdo, kad aš daug valgau. Tada mano kavalierius per visą piceriją užrėkė: „Tai dažnai ir daug šiki, spėju“, ir pradėjo kvatoti. Tuo metu mano vidinis intravertas mintyse tris kartus sau išsirausė duobę ir pasilaidojo iš gėdos. Po kelių minučių išdrįsau baigti pasimatymą sakydama, kad turiu eiti pas korepetitorių, ir kitą dieną užblokavau jį Facebook‘e. Tas itin garsus kvatojimas ir į šūdus pasisukęs pokalbis labai mane išgąsdino. Dabar turbūt reaguočiau kitaip, bet oh well.
Na, o kad jau palietėm š, tai pratęskim ir jūsų pasimatymų istorijas.
Išprotėjus ex ir bernas kelmas
„Mes sėdėjom pas jį balkone, gėrėm kokteiliukus, plepėjom apie viską ir tada kažkas pradėjo trankyt buto duris. Bet taip siaubingai. Aš išsigandau, nes ką žinau, gal gaisras kilo, karas prasidėjo ar dar kas, o vaikinas visiškai nereaguoja. Klausiu jo, kodėl neatidaro durų, nieko nedaro, o jis man ramiai atsako, kad čia jo ex, kuri negali susitaikyti su faktu, kad jis ją metė. Nepaisant šiaip jau tokios keistos atmosferos, po kelių minučių mergina pradėjo ne tik stipriau trankyti duris, bet ir rėkti: „Ar tu su kažkokia merga? Atsakyk. Aš žinau, kad tu ne vienas. Staigiai atsakai, parše tu.“ Aš jau nebežinau, nei ką sakyt, nei kur žiūrėt, tik galvoju, kad reikia man mest lauk tą silpną kokteiliuką ir įkalt degtinės, nes gal reikės bėgti, o gal ir muštis. Ir man jau nuoširdžiai mano kavalierius nei seksualus, nei įdomus atrodo, nes ši situacija tik parodė, kad jis yra kelmas. Ir vos tik durų trankymai ir riksmai nutilo, aš jau kaip ir stojaus su juo atsisveikinti, bet ką jūs galvojat? Ta mergina apėjo namą, atsistojo priešais jo balkoną ir dabar, matydama mane balkone, dar labiau pasiuto. Pradėjo garsiai rodyt savo rusų kalbos žinias ir skambių būdvardžių įvairovę. Ačiū dievui, jis gyveno trečiam, o ne pirmam aukšte, nes aš visiškai tikra, kad ji ir pas mus įlipus būtų. Mes nuėjom į vidų. Vaikinas padarė man dar vieną, šį kartą itin stiprų kokteilį ir tyloje (ta prasme – su muzika iš „Youtube“ fone) gurkšnodami prasėdėjom daugiau nei valandą jo svetainėje. Galiausiai jis išėjo į lauką, kaip suprantu, patikrino viską aplinkui ir grįžęs pasakė, kad aš jau galiu saugiai grįžti namo. Išvietė taksi, mes pasakėm „ate“ vienas kitam ir buvo aišku, kad čia mūsų dar net neprasidėjusios istorijos pabaiga.“ – Elena
Tai gal threesome?
„Aš žinojau, kad jis šiek tiek vyresnis už mane (tuo metu man buvo 21-eri), bet nekreipiau į tai daug dėmesio. Mes susitarėm susitikt pasivaikščiot ir pavedžiot jo šunį. Susitikom prie Katedros ir nuėjom į Bernardinų parką. Bevaikščiojant parke ir labiau pažindinantis vienam su kitu, jis pradėjo mojuoti tolumoje esančiai moteriai. Aš paklausiau, kas ji tokia, o jis lyg niekur nieko ramiai atsakė, kad jo žmona. Kadangi moteris jau buvo visai arti, o aš nelabai supratau, kas vyksta, taip ir likau stovėti vietoje kartu su juo bei jo šunimi, kol galiausiai ji priėjo. „Labas, kaip smagu pagaliau pamatyti tave realiai ir susipažinti“, – tarė ji man. O aš tiesiog šypsojaus ir linkčiojau galvą, nes šita situacija man vis dar buvo nelabai suprantama, kadangi jis per visą bendravimo laiką nebuvo man užsiminęs, jog buvo ar yra vedęs. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad visi trys kartu nuėjom papietauti (wtf, Rasa?) ir tada pagaliau man atėjo suvokimas, ko šitie žmonės iš manęs nori. Suvaidinau, kad turiu bėgt namo, ir palikau juos. Nemokami pietūs nuo sutuoktinių poros. Kiekvieną kartą juokiuos atsiminus.“ – Rasa
Rodyti daugiau
Pasiutus nėštukė
„Atvariau į pasimatymo vietą ir tada pasirodė mano išrinktoji. Nėščia. Ta prasme – žiauriai nėščia. Toks jausmas, kad galėjo bet kada tas pilvas sprogt ir kūdikis pasirodyt. Ne, bendraujant ji niekada ne tik kad nepaminėjo šito fakto, bet ir jokių užuominų apie tai jos socialiniuose tinkluose nebuvo.“ – Aivaras
Vilijampolės vienakojis
„Prieš keletą metų susipažinau su vaikinuku per kažkokią fishy pažinčių programėlę. Bendravimas ėjosi kaip per sviestą, nors iš nuotraukos vaikinas ir ne itin simpatiškas atrodė. Susitarėm susitikt. Pasirodo, jis guli ligoninėj… Traumatologiniam, nes susilaužė koją stodamasis nuo sofos (priešistorė tokia, kad turėjo traumą – nukrito nuo stelažų ir susilaužė daugybę kaulų, dėl to kaulai dabar trapūs). Na, nuvažiavau aplankyt į ligoninę (veiksmas Kaune). Nuvežiau šokolado ir paskolinau savo mylimiausią knygą paskaityt, nes buvo minėjęs, kad skaito knygas. Pakalbėjom ir išsiskirstėm. Aišku, mintyse jis jau buvo nukeltas į friendzone po šio meet’o, bet bendravom draugiškai toliau. Praėjo savaitė. Jį išleido iš ligoninės ir susitarėm, kad reikia susitikt, nes jis turi grąžinti man knygą. Tuo metu dirbau vakarais iki vidurnakčio. Prieš darbą susitikti nepavyko dėl jo reikalų, todėl jis pasiūlė užsukt pas jį po darbo (mergaite, red flag!!!). Mano vidinė drąsuolė sutiko. Jis gyvena Vilijampolėj (kauniečiams tikriausiai nemažai tai pasako, bet aš tada ką tik persikėlus į Kauną buvau ir nežinojau). Nuvažiuoju iki jo namų, parašau žinutę, kad aš čia ir jis gali atnešti man knygą (na, bent jau suvokiau, kad nereiktų pačiai eit pas jį). Jis neatsako… Pakartoju. Jokio atsako. Po kokių 20 min. jis skambina man ir prašo, kad ateičiau prie „Rimi“, nes ten jis manęs laukia. Aš tokia užsihypinus, nes galvojau, gal jis man gėlių nupirko, bet negali su ramentais pats jų panešt, dėl to kviečia ateiti. Palieku automobilį jo kieme ir einu link „Rimi“, o eidama rašau draugei, ką veikiu, kur esu, pasharinu savo lokaciją dėl visa ko.
Jau beveik priėjus prie „Rimi“ pamatau jį… Jis guli ant šaligatvio (tada buvo žiema, -5 laipsniai). Pagalvojau, gal paslydo, nukrito ir nebeatsikelia, nes juk ir koja lūžus. Prieinu arčiau, o jis visas kruvinas… Turbūt čia jau buvo ženklas, kad turiu apsisukt ir dingt iš ten. Bet kur tau. Pradėjau jį kelti nuo žemės, bandau padėti jam atsistoti. Ir tada supratau, kad jis ne tik kruvinas, bet ir su siaubingu alkoholio kvapeliu. Klausiu jo, kas nutiko, jis, aišku, nieko normaliai nepasako, tik vis prašo jį pakelti nuo žemės. O jis, kad ir liesas, bet jokių pastangų neįdeda ir visą svorį pakelti reikia man. Galiausiai pavyksta ir pastatau jį ant kojų, įduodu ramentus. Bandom eiti link jo namų, o jis kas 5 žingsnius krenta. Kėlimo procedūra vyksta vėl ir vėl iš naujo… Po trečio tokio nukritimo aš paimu jį už pažastų ir visą kelią iki jo namų (maždaug pusė kilometro) jį beveik nešu… Atvedžiau jį iki laiptinės durų ir jis nusvirduliavo toliau. Nežinau, kaip jam sekėsi nueiti iki buto, ir net nesu tikra, ar tikrai ten jo namai buvo. Tai ne tik kad negavau gėlių už knygos paskolinimą, bet ir pačios knygos neatgavau. Ir dar visa susitepus krauju namo grįžau. Po tos nakties blokavau jį visur, kur tik buvo įmanoma, ir tryniau lauk visas pažinčių programėles.“ – Giedrė
Pasimatymas su Dudliu Dursliu
„Susitikom su deitu kavinėje netoli mano darbo. Aš užsisakiau kavos, nes nebuvau išalkus, o jis – puodelį kavos, sulčių, keptą sumuštinį, salotų ir desertui – kruasaną. Kai padavėja atnešė viską ant stalo, jis pasiūlė pasivaišinti, bet aš atsisakiau, nes, kaip ir minėjau, alkana nebuvau. Pakalbėjom, pasikeitėm informacija apie save ir galiausiai paprašėm sąskaitos, nes man reikėjo grįžti į darbą. Padavėjai priėjus prie mūsų, jis drąsiai tarė, kad dalintų sąskaitą per pusę. Iš pradžių galvojau, kad bičas čia taip juokauja, bet, pasirodo, visiškai rimtas buvo. Pasakiau jam, kad kažkaip nesąžininga, nes juk aš nieko nevalgiau, o jis man grubiai atsakė, kad čia mano problema, nes jis man siūlė. Tiesiog numečiau 10 eurų ant stalo ir išėjau. Ačiū jam, nes man vis dar gėda prieš padavėją, kuri buvo viso šito š… liudininke, todėl vis dar nedrįstu ten grįžti atsigert kavos.“ – Milda
Šerlokas Holmsas ar Džefris Dahmeris?
„Pradėjau bendrauti su tokiu vaikinu per Tinder ir bendravom kokį mėnesį. Atrodė normalus, bet ne iki galo mano skonio. Kažkaip susirašinėdavom mes apie viską ir aš nepagalvojau, kad kai kurių detalių apie savo gyvenimą gal ir nereikėtų atskleisti, kaip kad, pavyzdžiui, darbo vieta. Tos pačios dienos vakarą, kai paminėjau savo darbo vietą, pamačiau pro langus einantį vyrą, kuris buvo panašus į mano susirašinėjimo draugą. Bet kadangi dar nebuvom nei karto susitikę, nebuvau 100 proc. tikra, kad ten jis. Jau kitą dieną apie tai pamiršau, mes ir vėl apie viską susirašinėjom. Bet nutiko taip, kad nebuvau į darbą pasiėmusi kroviklio, o telefonas jau pradėjo mirti, todėl jam pasakiau, kad atrašysiu vėliau. Ir po dešimt minučių į mano darbą ateina JIS. Nešinas telefono krovikliu. Taip, šiaip čia žiauriai gražus ir mielas gestas, bet gal ne iš žmogaus, kurio tu realiai nepažįsti, ir kai jis ateina ten, kur tu dirbi. Buvo tikrai labai keista ir jis tai matė, todėl pasiteisino, kad gyvena visiškai už kampo, t. y. kelios minutės nuo mano darbo (prieš tai to nebuvo minėjęs). Jau tada jaučiau, kad reikia rišt viską, bet padėkojau jam už kroviklį ir susitarėm susitikt šalia esančiame bare po mano darbo, kad galėčiau jam tą kroviklį grąžinti. Bare išgėrėm po vieną alaus, kažką pašnekėjom, grąžinau jam kroviklį ir pamelavau, kad turiu eiti, nes rytoj anksti keltis. Po to vis mažiau ir mažiau su juo bendraudavau, kol galiausiai išvis nustojau atrašinėti, bet dar kokius dešimt (jei ne daugiau) kartų mačiau jį praeinant pro mano darbą tuo metu, kai kaip tik jį baigdavau ir turėdavau išeiti…“ – Augustė
Šlapokas vienos nakties nuotykis
„Susipažinom per vieną iš pasimatymų programėlių. Išgėrėm kelis kokteilius, kažkaip labai greitai ir smagiai laikas praėjo, tai nusprendėm dar ir į restoraną nueit vakarienės. Restorane irgi viskas puiku, daug bendrų temų, didelė trauka – tai pasiglostom, tai pasibučiuojam. Na, ir taip nutiko, kad pasikviečiau ją pas save. Kažkiek prasinešėm, bet nėjom iki galo ir užmigom mano lovoj. Vidury nakties pabundu nuo kažkokio garso ir judėjimo. Žiauriai sutrinku, nes mergina ne lovoje, o išlipus iš jos ir ant grindų sėdi. Klausiu, gal iškrito ir ar viskas gerai, o ji sako, kad viskas gerai, miegok toliau. Grįžta į lovą, apsikabina iš nugaros mane ir jaučiu, kad ji šlaput šlaputėlė. Man smagu, nes susijaudinus, tai vėl kažkiek pasižaidžiam ir užmiegam. Ryte pabundu tuščioj lovoj, šaukiu, bet niekas neatsiliepia. Išlipu iš lovos ir eidamas iš kambario toj lovos pusėj, kur ji miegojo, pamatau balutę. Mergina naktį tiesiog atsibudo ir nusprendė primyžt ant grindų prie lovos. Mano namuose yra tualetas, bet gal nespėjo, gal kažkas atsitiko… Nežinau, vakare norėjau jai parašyt, kad ir kaip wtf jaučiaus, bet tarp mano matchų jos nebebuvo, o Instagram‘e, kaip supratau, gavau baną.“ – Julius
Ar tekėsi už manęs?
„Tinderį parsisiunčiau po išsiskyrimo, draugavau prieš tai 6 metus, galvojau – o kodėl gi ne? Buvau labai skeptiška dėl vaikinų Tinder’yje, bet galvojau fun bus – pabendrausiu, nuvarysiu vakarienės pavalgyt nemokamai ir bus gerai. Prablaškysiu galvą po ilgų santykių. Bendravau, vaikščiojau į date’us, viskas faina, galvoju, kad kažkaip čia per gerai. Tada atsirado vaikinukas, pasirodė fainas, bendraujantis, lyg ir vaikščiojantis green flag’as, bet po kokios savaitės susirašinėjimo prasidėjo kalbos apie namus, kiek vaikų norėtume kiekvienas turėt ir panašiai. Galvoju – okey, pašnekam, papasakojam, ką abu galvojam, ir viskas. Kažkaip nebuvau pagalvojus, kad jis viską labai rimtai kalba. Na, ir tada susitikom pirmą kartą… Nusivežė mane į restoraną, pavakarieniavom, gėlių puokštę padovanojo, viskas lyg ir OK. Tada pasiūlė pratęst vakarą pas jį – išgerti vyno ir pažiūrėti filmą. Aš galvoju OK, pabūsim, gal dar kažką nuveiksim (one night stand) ir viskas. Nuvažiuojam pas jį ir tik įėjus į namus aš pamatau žiedlapius ant žemės, vyno taures, jis dar uždega žvakes, o aš galvoju wtf. Tada jis pradėjo kalbėti, koks mūsų požiūris į gyvenimą panašus, kaip mes sutampam, mūsų nuomonė apie vaikus, namus ir visa kita – vienoda. Aš jau tada pradėjau galvoti, kaip pasakyti, kad namo jau turiu varyti, bet tada įvyko cherry on top – jis atsiklaupė ir išsitraukė žiedą. PZD* galvoju, ką tas čia… Iškart atsistojau, pasakiau: „žinok – nieko nebus“, ir išbėgau. Po šio pasimatymo su kitais bernais apie požiūrį į gyvenimą kalbu labai atsargiai.“ – Viltė
Laiko planuotojas
„Pirmas pasimatymas. Gražus restoranas. Viskas einasi lyg per sviestą, tik vienas minusas – mano deitas labai skubina ne tik padavėjas, bet ir mane greičiau valgyt, kas buvo labai keista. Keista iki tol, kol po valandos supratau, kad jis buvo suplanavęs čia pat kitą pasimatymą po manęs.“ – Sandra
Štai tiek pasimatymų istorijų. Tik prašau – perskaitę neišsigąskit ir nenustokit swaipint. Juk ne visi pasimatymai būna keisti ar nevykę. Be to, nepatyrę blogų pasimatymų, negalėsim iki galo įvertinti ir tų puikių, kurių tikrai nutinka.
Pirma Tinder košmarų dalis: Agnė Kulitaitė. Misija – kūdikis, Stevenas iš Kaukazo, ateities Tedas Bundis ir kiti TINDER košmarai. I dalis
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
