Ineta Stasiulytė – žavi, linksma, visą salę kvatoti priverčianti aktorė, žiūrovams gerai žinoma dėl scenoje ir kino aikštelėje įkūnytų išraiškingų vaidmenų. Nepaisant to, jog Inetai filmavimuose dažnai tenka suvaizdinti gana komiškus personažus, aktorę taip pat galime matyti ir įvairiose lietuviškų komedijų meilės scenose. Ar bučiuotis prieš kamerą yra sunku? Kaip imituoti aistrą, jog tai atrodytų įtikinama? Kokios emocijos vyrauja filmavimo aikštelėje? „Pamenu, mes stovim vienas prieš kitą, žiūrim ir juokiamės“, – apie patirtį filmuojant aistringas scenas su partneriu prasitaria Ineta.
Ineta, toks pakankamai standartinis klausimas, kuris užduodamas daugeliui aktorių: ar įvairiose meilės scenose, kuriose yra gana artimas kontaktas su partneriu, filmuotis jums vis dar yra nejauku, baisu? O gal turint didelę patirtį tai tampa visiškai įprastu dalyku?
Na, kaip čia pasakius, prie svetimo vyro niekada neįmanoma priprasti. Įsivaizduokite, sutinkate gatvėje vyrą, pasisveikinate ir vienas kitam sakote: „Ką gi, einam bučiuotis”. Priprasti sunku. Gal tiesiog įžvelgčiau skirtumą tarp to, kai filmuojiesi su nepažįstamu ir kai tai tenka tai daryti su gerai pažįstamu draugu-aktoriumi.
Kuo skiriasi šios patirtys?
Pamenu, kai su aktoriumi ir mano geru draugu Eimučiu Kvoščiausku vaidinome filme „Nepatyręs“, kuriame man teko įkūnyti moterį, niekaip negalinčią patirti orgazmo. Kiekviena scena prasidėdavo ir baigdavosi tuo, jog mūsų personažai stengdavosi kažkaip „išspręsti“ šį reikalą, todėl mes su Laimučiu turėjome labai daug kur vaidinti: ir lovoje, ir prie sienos, ir ant žemės, ir visur kitur… Kokios emocijos? Žinokite, aš prisimenu, kaip mes tiesiog stovim, žiūrim vienas į kitą ir juokiamės.
Kas labiausiai kelia šypseną tokiose situacijoje?
Tas personažas, kurį vaidinau, turėjo sutrikimą: sukėlusi vyrui kančią, ji labai susijaudindavo. Pavyzdžiui, partneriui sužinojus, kad jo tėtis mirė, tą moterį užplūsdavo didelė aistra. Žodžiu, kuo jam liūdniau, tuo jai aistringiau.
Ji pradėdavo jaudintis tuomet, kai vyras verkdavo, – tai juk ganėtinai rimta. Tačiau tuo pat metu mes puolame vienas kitam į glėbį. Buvo smagu kartu su Laimučiu ironiškai stebėti tą porą iš šono. Komiškai, nepiktnaudžiaudami padėtimi ir nesinaudodami situacija dirbome ir buvo smagu. Labai svarbu, kad kolegos aktoriai tarpusavyje nepultų vienas kito bučiuoti tuomet, kai to galbūt nereikia, – tik tokiu atveju galimas sklandus darbas. Nes aš kaip personažas esu viena, bet šiaip juk aš Ineta.
O grįžtant prie filmavimo su Laimučiu, visuomet yra smagu dirbti su draugais aktoriais, nėra jokios įtampos. Daug juokiamės, „darome“ dublius, tada vėl juokiamės.
Tai kaip suprantu vietoj nejaukumo, yra tiesiog linksma ir smagu filmuotis su draugais aktoriais tokiose scenose. Visgi viename interviu esate minėjusi, jog yra tekę filmuotis ir su nepažįstamu žmogumi, kai buvote nėščia. Atskleidėte, jog tai buvo keista patirtis – papasakokite!
Tai buvo dvigubai keista vien dėl to, jog tuo metu buvau „apvaisinta“ visiškai kito vyro ir mano pilve jau buvo kūdikis.
Pamenu, mes filmavome vieną sceną filmui „Tarp mūsų mergaičių“, kai aš buvau 5 mėnesį nėščia – tai tas pilvas tarsi jis buvo, bet su laisva palaidine nelabai matėsi. Pačiame filme, kuris buvo filmuotas vasarą, aš jau buvau su tikrai dideliu pilvu, tačiau gegužę mums reikėjo nufilmuoti kadrus, kuriuose rodoma nėštumo priešistorė. Žodžiu, reikėjo medžiagos, kurioje aš atrodyčiau dar nenėščia.
Minėtoje scenoje kartu su manimi vaidinęs vyras buvo man visiškai nepažįstamas ir ne aktorius. Pamenu, prodiuseris man paskambina ir sako: „Žiūrėk, Ineta, čia bus tokia ir tokia scena, bus bučiniai, romantika..“ O čia yra baisu. Kai reikia vaidinti gaivališką aistrą, puolimą vienas kitam į glėbį – viskas gana paprasta. Vienintelė rizika – gauti kelias mėlynes kur nors iš alkūnės, o šiaip tai smagu, gal kiek ekstremalu kitomis prasmėmis.
Tačiau vaidinti tikrai romantišką, jausmingą sceną, kurioje momentai turi būti kuo tikresni… Patikėkite, čia tikrai nėra juokų. Be to, tai nebuvo mano draugas, su kuriuo žinočiau, kad viskas bus gerai ir mes smagiai pasijuoksime.
Tiesa, aš partnerį išsirinkau pati – tai yra labai juokinga istorija. Dar neprasidėjus filmavimams prodiuseris man skambina ir sako: „Mums reikia graiko šiai scenai, aš tau atsiųsiu kelias nuotraukas, išsirinksi“. Taigi, siunčia vieną nuotrauką – sakau „ne“, siunčia kitą – irgi netinka. Žodžiu, taip rinkausi partnerį sau. Tada supratome, kad su graikais „nepaeis“ mums ir prodiuseris atsiuntė man dar vieną nuotrauką vyro, kuris visiškai nepanašus į graiką, tačiau jis mums tiko. Ir taip aš išsirinkau sau partnerį.
Filmavimo dieną mes pirmąkart ir susipažinome. Kol visi ruošėsi scenai, derino apšvietimą, pasišnekučiavome apie jo vaikus, apie mano – buvo keista, nes mes abu žinojome, kad tai bus nebus scena, kurioje vyraus pokalbiai, o priešingai, reikės žiūrėti vienas kitam į akis, bučiuotis ir tas bučinys bus ganėtinai ilgas. Tokių dublių tikrai buvo ne vienas, ir ne du, ir ne trys.
Rodyti daugiau
O kiek paprastai laiko trunka tokia scena?
Mes visą dieną tokias scenas filmuojame. Iš pradžių mus kokius penkis kartus nufilmuoja šonu, tada leidžiamės ant kilimo, tuomet dar koks nors veiksmas. Kol derinamos šviesos, tvarkoma filmavimo aikštelė, mes laukiam ir vis kažką pasikalbame.
Kurioziška buvo tai, kad vieno epizodo metu aš jį turėjau nurengti, atsegti marškinius. Pamenu, mes krentame ant kilimo, jis turi mane perversti, aš atsigulu ant jo – tokia choreografija. Ir tas pilvas tarp mūsų… Jis turėjo stengtis, kad neužgultų manęs, o aš įtraukusi tą pilvą, kad jo nesimatytų. Buvo ir tokių momentų, kuomet man reikėjo elegantiškai atsistoti, o aš nėščia, sunku man tai padaryti. Tiek prisijuokėm, nes aš tiesiog negalėjau atsikelti.
Nepaisant to, tokio tipo filmavimas yra visai kas kita – tu jauti, kad tu bučiuojiesi. Visgi jeigu matyčiau, kad besifilmuojantis partneris-aktorius naudojasi padėtimi, tikrai stabdyčiau filmavimą. Šiuo atveju, mes abu jautėmės panašiai nejaukiai. Prieš pat kadrą mes stovime vienas prieš kitą, žiūrime į akis ir laukiam, kol išgirsime: „ vienas, du, trys – pradedam“. Ir kažin kelintą kartą tai darydami pratariam vienas kitam: „na, nebedaug beliko“, ir abu suprantam, kad tai nėra pats „fainiausias“ momentas.
Minėjote, kad būtumėte stabdžiusi filmavimą, jeigu pajaustumėt, jog kažkas negerai ir partneris naudojasi padėtimi. O apskritai, yra buvę tokių situacijų, kuomet atsisakėte filmuotis kokioje nors meilės scenoje dėl specifinių priežasčių?
Yra vienas kartas, kai aš nesutikau dar prieš patį filmavimą. Nustatytoje scenoje turėjau bučiuotis, bet atsisakiau, nes tam žmogui labai smirdėjo iš burnos ir estetinis vaizdas buvo labai nekoks – tiesiog viskas dėl to.
O yra tekę apsinuoginti?
Kai dar buvau ne taip gerai žinoma, yra tekę filmuotis scenoje, kurioje reikėjo iki pusės apsinuoginti. Tačiau tiek režisierius, tiek visa komanda buvo labai profesionalūs. Aikštelėje buvo nedaug žmonių – tik tie, kurie turėjo ten būti, ir ne daugiau.
Pavyzdžiui, iškart kai tik sustodavo filmavimas, asistentai akimirksniu prie manęs pribėgdavo ir paduodavo chalatą. Aktorius, su kuriuo teko vaidinti, išsijungus kameroms taip pat iškart atsistodavo ir nueidavo į šoną – visiškai nespoksojo. Viskas vyko labai profesionaliai, todėl nejaučiau diskomforto. Tačiau meluočiau sakydama, kad tokios scenos tau neturi jokios įtakos. Juk tarp filmavimų reikia eiti pietauti, bendrauti su tuo pačiu žmogumi, kuris ką tik prie tavo krūtinės lietėsi. Šiek tiek keista.
Kaip jaučiatės per filmų premjeras? Nebūna nejauku matyti savęs iš šono gana aistringuose vaidmenyse?
Aš dažniausiai į filmo premjeras stengiuosi ateiti be aukštakulnių ir labai patogiai apsirengusi, kad pasiruoščiau galimam apalpimui. O ir šiaip, pavyzdžiui, aš nesu labai prakaituojantis žmogus, bet per premjeras būnu visiškai šlapia.
Kas labiausiai neramina?
Kad kažkas bus blogai, aš nesijaudinu, nes esu tikra, jog filmavimo aikštelėje viską padariau kaip galiu geriausiai. Visgi natūralus jaudulys kyla iš to, jog tu nežinai, kaip atrodysi iš tikrųjų, kokie kadrai bus atrinkti – ne visada peržiūri visą medžiagą.
Tiesa, filmavimų metu aš kartais pasakau operatoriui: „būk žmogus, pažiūrėk, kad kojos atrodytų gražiai, kad celiulito nesimatytų – tokie dalykai, nors ir minimalūs, daug ką duoda. Tačiau, kaip ir minėjau, aš save esu linkusi priimti tokią, kokia esu. Nes kitaip nebus. O kaip kitaip? Galiu daug ko norėti, būti tobula iš visų pusių, bet tada reikia ir sportuoti atitinkamai, o ne taip kaip aš.
O dabar klausimas jūsų įkūnijamam Džildos personažui. Stebint jos ir Oresto santykius galima matyti, jog jie gana aistringi, nevengia kalbėti apie lovos reikalus. Iš kur tam semiatės įkvėpimo?
Na, žinokite, Orestas yra labai pajėgus vyriškis. O šiaip tai yra labai juokinga: jeigu kokia slapta kamera mus pafilmuotų, mes tikrai įdomiai iš kai kurių pusių atrodytume. Tomis temomis tikrai mėgstame pajuokauti – net į eterį tiek nepatenka.
Būna tokių situacijų, kuomet išėjus grimuotojai, mes liekame patalpoje vieni, Aistis lenkia mane prie stalo ir imituoja visokiausius dalykus. Juokinga, nes netgi būnant dviese kambary, vieną akimirką esame jie, o kitą akimirką staiga patampame Ineta ir Aisčiu, besijuokiančių iš ką tik įvykusios situacijos.
Tai galima sakyti, kad Džilda su Orestu tikrai myli vienas kitą?
Tikrai taip. Pamenu, kažkada su Aisčiu buvome gana rimtai susipykę dėl to, jog mums reikėjo važiuoti į renginį Klaipėdoje, kurio pradžia 7 valandą ryto. Tuo tarpu Aistis keliasi 10 ryto anksčiausiai. Žodžiu, dėl to buvo kilęs nemažas ginčas. Visgi renginys įvyko ir tądien mes dirbome 7 valandas nuo pat ryto, turėjome daugybę išėjimų, tarp kurių buvo nemažai pauzių užkulisiuose. Tiesa, jų metu mes nesikalbėjome, tačiau visą renginį mes pravedėme puikiai. Išėję į sceną mes akimirksniu pavirsdavome šeima, vienas į kitą žiūrėdavome su meile ir pasibučiuodavom iš meilės.
Džilda su Orestu tikrai labai artimi kiekvienam iš mūsų – todėl turbūt ir taip mėgstami žiūrovų. Iš kur semiatės idėjų jų santykių vystymui, flirtavimui?
Iš savo gyvenimo. Mes žmonės, kurie seksualiai aktyviai gyvena. Mūsų su Aisčiu žinios, patirtys persipina ir mes nebijome apie tai pajuokauti. Juolab, jog visi žmonės tuo užsiima.
Važiuodami į įvairias šventes ir sakydami žmonėms linkėjimus, mes tikrai labai rimtai ir nuoširdžiai juos pasveikinam, bet praktiškai visada Orestas savo kalbą pabaigia žodžiais: „Aš prisidedu prie visų šių sveikinimų, tačiau noriu palinkėti svarbiausio – gero sekso.“ Tuomet dažniausiai visi pradeda juoktis ir mes pridedame: „O kaip kitaip? Kaip be sekso? Jus nestovėtumėt čia. Nė vieno iš jūsų čia nebūtų.“
