Raudonos Amsterdamo šviesos: įspūdžiai iš muziejaus ir garsiojo kvartalo istorija

Birželio mėnesį keliavau po Olandiją, neaplenkiau ir Amsterdamo, kuriame užsukau į prostitucijos muziejų raudonųjų žibintų kvartale. Pirmą kartą šiame rajone lankiausi ankstyvoje paauglystėje, kai keliavome po Europą su tėvais – jie niekada nebandė nuo manęs nuslėpti „nepatogių“ ar vaikui ne visai suprantamų miestų pusių.

Šį kartą į Amsterdamą grįžau jau suaugusi, po jį žvalgiausi visai kitomis akimis, tad pagalvojau, kad muziejuje galėsiu šiek tiek geriau pažinti svarbia miesto dalimi tapusį rajoną ir kaip atrodo čia dirbančių moterų kasdienybė. Rašau „moterų“, nes, pasirodo, vyrų, pardavinėjančių sekso paslaugas, šiame kvartale nelabai rasi.

Šiek tiek istorijos

Prieštaringai vertinamo ir turistus masinančio kvartalo, olandišku pavadinimu „De Wallen“, gyvavimo pradžia nusikelia į 13 amžių. Iš pradžių ši miesto dalis buvo prekybos uostas, tad sekso paslaugas teikiančių moterų klientai dažniausiai būdavo jūreiviai, o 16 a. protestantiška Amsterdamo valdžia uždraudė visus „ištvirkavimus“, grasindama bausmėmis. Vedusiems vyrams ir kunigams į šią miesto teritoriją patekti buvo draudžiama apskritai.

Aišku, šios paslaugos niekur nedingo, tik buvo nustumtos į šešėlį (kaip ir šiandien daugelyje pasaulio šalių), kol 18 a. visi draudimai vėl buvo panaikinti – rajone atsidarė daugybė viešnamių, kuriuos žmonės galėdavo atskirti iš raudonai šviečiančių žibintų prie įėjimo.

Bėgant šimtmečiams, dar daug įvairiausių teisinių stumdymų į vieną ar į kitą pusę liudijo seksualinės industrijos (angl. sex work industry) darbuotojai, bet 1999-aisiais ši veikla buvo legalizuota. Šiandien ji oficialiai laikoma darbu ir visi žmonės, dirbantys šiame lauke, turi mokėti mokesčius bei funkcionuoti valstybės sistemoje kaip ir kiti darbuotojai.

Nors sekso darbas Nyderlanduose yra legalus, tačiau ne dekriminalizuotas. Tai reiškia, kad darbuotojams vis dar taikomi griežti teisiniai darbo apribojimai. Pavyzdžiui, kur, kada ir kaip jie gali dirbti. Dekriminalizavimas panaikintų biurokratines kliūtis ir visiems seksualinės industrijos darbuotojams suteiktų teisę savo veiklą vykdyti be valstybės įsikišimo, gaunant tokią pat apsaugą kaip ir kitų profesijų atstovai.

Ironiška, o gal kaip tik visai nenuostabu – taip norime seksualinės industrijos atstovus stigmatizuoti, nukišti į paraštes ir apsimesti, kad ši industrija neegzistuoja, bet raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame kasmet aplanko maždaug 3,1 mln. žmonių iš viso pasaulio. Lankytinų objektų sąraše jį lenkia tik pramogų parkas „De Efteling“, o į žymųjį Nyderlandų nacionalinis meno ir istorijos muziejų „Rijksmuseum“ užsuka maždaug 2,3 mln. lankytojų per metus.

Muziejus, įkurtas buvusiame viešnamyje

Muziejų, veikiantį name, kuriame anksčiau moterys priimdavo klientus, siūlau aplankyti ir tiems, kurie neturi jokio supratimo apie seksualinio darbo industriją, ir tiems, kurie yra susipažinę su platesniu kontekstu, bet nori geriau suprasti, kaip Amsterdame organizuojamas šis darbas, kokių taisyklių turi laikytis moterys ir pan. Man buvo įdomu apžiūrėti moterų kambarius, pajusti ten tvyrančią atmosferą, sužinojau ir naujų dalykų apie sekso darbą Nyderlanduose.

Muziejaus lankytojas įėjęs iš karto gauna audio gidą, kuriame pasakojamos istorijos jį lydi viso apsilankymo metu. Per porą aukštų išsidėsčiusiame muziejuje yra 12 stotelių, kiekvienoje iš jų apie savo patirtį, veiklos specifiką ir sekso darbą apskritai pasakoja moteris, vardu Inga, dirbusi raudonųjų žibintų kvartale.

Vaikščiodami po buvusį viešnamį lankytojai gali susidaryti įspūdį, kaip daugmaž atrodo moterų darbo vieta, užmesti akį į jų persirengimo spinteles, užsukti į BDSM kambarį. Aplinką papildo ir iliustruoja istoriniai faktai, statistika apie raudonųjų žibintų kvartalą.

Sekso darbuotojos Amsterdame, priešingai nei galvojau prieš apsilankydama muziejuje, negali išsinuomoti bet kurio „lango“ kvartale ir pradėti dirbti. Tokių vietų skaičius – pastovus ir fiksuotas (apie 400), o nauji leidimai neišduodami.

Šiuo metu egzistuojančios šiam darbui pritaikytos patalpos priklauso privatiems savininkams ir nuomojamos pamainomis. Viena pamaina trunka maždaug 10 valandų ir moteriai kainuoja apie 150 eurų.

Vaikščiodama po kvartalą kelis kartus stebėjau, kaip vyrai beldžiasi į moterų langus ir tarpduryje aiškinasi vizito kainas ir galimybes. Vidutinė apsilankymo kaina – 50 eurų, bet nereikėtų įsivaizduoti, kad jis truks ilgai – maždaug 6–15 minučių. Beje, lankydamiesi viešnamyje, kurių šiuo metu Amsterdame yra apie 15, klientai moka ne fiksuotą, o valandinę kainą, į kurią dažnai įtraukiamas ir šampanas ar sūkurinė vonia.

Dviprasmiški jausmai

Nors muziejuje pristatomas turinys tikrai įdomus, visgi bevaikštinėdama po kambarius galvojau, ar tokios vietos egzistavimas neegzotifikuoja, neprisideda prie „puolusios moters“ įvaizdžio ir dar labiau nekenkia šios profesijos atstovėms. Neabejoju, muziejaus įkūrėjai žinojo, kad atvėrę duris tikrai sulauks lankytojų – juk anksčiau minėta kvartalo lankymo statistika iškalbinga.

Tačiau žmonės ateina, smalsiai apžiūri šio pasaulio nuotrupas, o pabaigoje gali atsisėsti ant kėdės priešais langą ir „suprasti, ką reiškia sėdėti lange ir laukti klientų“. Visa bėda ta, kad niekas, to nepatyręs, suprasti negali, tad ir bandyti nereikėtų, antraip visa tai virsta dar viena nevykusia reprezentacija ir bandymu sukelti gailestį darbuotojoms.

Taip pat klausimų kelia ir muziejaus pavadinimas – ne kartą esu skaičiusi, kad industrijos darbuotojos, teikiančios sekso paslaugas, žodį „prostitucija“ laiko įžeidžiu ir priimtinesnis joms yra sekso darbuotojų (angl. sex workers) terminas.

Džiaugiuosi, kad muziejaus kuriamas naratyvas nesitaikė tik „į vienus vartus“ – buvo galima išgirsti ar perskaityti darbuotojų pasidalinimų apie tai, kas jas šiame darbe tenkina, jo normalizavimo, lygiai taip pat skirtas dėmesys ir darbo pavojingumui, neapibrėžtumui, tačiau pritrūko daugiau socialinio ir politinio žvilgsnio, kuris pristatytų šios industrijos darbuotojų teisių problemas, stigmas, aprėptų legalizavimo ir dekriminalizavimo klausimus – norėtųsi mažiau turizmo ir daugiau žmogaus teisių. Nepaisant to, aplankyti muziejų nepamirštant krislo skepticizmo rekomenduoju.