„Laba diena,
Turbūt daugelis merginų sutiktų, jog didžiausias jų paslaptis žino ne kas kitas, bet jų geriausios draugės. Jos pataria, išklauso ir palaiko geriau už bet ką. Tačiau šįkart savo geriausiai draugei širdį užgulusios paslapties negaliu pasakyti.
Iš tiesų, jaučiu tokią gėdą, jog apie savo poelgi prasitarti negaliu niekam. O laikydama viską savyje tuoj sprogsiu. Todėl man nieko nebelieka kito, kaip tik rašyti jums anoniminį laišką – gal išdėsčiusi žodžius ant popieriaus lapo, rasiu palengvėjimą.
Santykis visuomet buvo tik draugiškas, bet…
Eisiu iškart prie esmės – jau daugiau nei dešimtmetį turiu geriausią draugę. Kartu baigėme mokyklą, buvom kaimynės, o dabar studijuojame tame pačiame fakultete. Visi, kas mus pažįsta, mus traktuoja kaip nedalomą vienetą: mokomės, linksminamės, keliaujame visuomet kartu. Bent jau taip buvo iki tol, kol neatsirado dar vienas žmogus…
Tiek man, tiek mano draugei vaikinai rūpėjo jau nuo mokyklos laikų. Eidavome linksmintis, puošdavomės ir taip stengdavomės gauti kuo daugiau jų dėmesio. Visgi po to sekdavo tik trumpalaikės draugystės, kurios į pernelyg didelius jausmus neišsivystydavo.
Tačiau prieš gerus metus, mano draugė susipažino su vaikinu (jo vardo dėl savaime suprantamų priežasčių neminėsiu), kurį tikrai įsimylėjo. Mačiau tai iš jos akių, šypsenos, kalbų. Draugė man yra labai brangi, todėl džiaugiausi jos laime. Visuomet skatindavau jos vaikiną leisti kartu su mumis laiką, norėjau ir pati užmegzti su juo draugišką ryšį – juolab, kad mano draugė taip pat dėl to džiaugėsi. Ir tikrai nesumeluosiu sakydama, kad mums neblogai sekėsi: visi trys eidavome, į kiną, pasivaikščioti, pietauti ir kitaip pramogauti. Gerai leidome laiką.
Draugė likdavo kažkur nuošaly
Visgi ilgainiui savo viduje pradėjau jausti keistus jausmus. Rodėsi, kad su draugės vaikinu turime žymiai daugiau bendro: mėgome panašų laisvalaikį, filmus, muziką, sutapo ir mūsų vertybės. Pastebėjau, kad susitikus trise, žymiai daugiau šnekamės mudu su juo, o draugė lieka kažkur nuošalyje. Pajutau ir subtilų jo flirtą, akies mirktelėjimą, šypseną. Tačiau pernelyg to nesureikšminau: galvojau, kad taip atrodo tik man ir visos šios mintys yra kvailos.
Pasirodo aš klydau. Visai neseniai mūsų bendrų draugų grupė organizavo gana didelį ir triukšmingą vakarėlį. Jame dalyvavau tiek aš, tiek mano draugė su vaikinu. Vakarėliui įsibėgėjus pastebėjau, kad jiedu susikivirčijo. Kadangi į konfliktus nemėgstu kištis, jiems baigus kalbėtis tiesiog guodžiau draugę ir šluosčiau jai ašaras.
Tąkart atrodė, kad barnis įvyko dėl jos kaltės, ir tikėtina, pernelyg didelio girtumo. Ji anksti užmigo, o mes toliau tęsėme vakarėlį.
Nusileidusi į apačią pradėjau kalbėtis su draugės vaikinu. Jis papasakojo visą situaciją iš savo pusės. Nedetalizuosiu jų tarpusavio pykčio, bet iš šono klausant, draugės elgesys man pasirodė kurioziškas. Vaikinas prasitarė, kad jau seniai nesijaučia laimingas, tačiau nežino, kaip reikia žengti žingsnį skyrybų link. Kalbėjome ilgai, palietėm daugelį mus vienijančių temų. Buvo be galo gera, įdomu. Niekada su jokiu kitu vyru nesijaučiau taip gerai. Ir dabar rašydama apie tai jaučiu, kaip romantizuoju tą akimirką.
Geriausias ir blogiausias bučinys mano gyvenime
Taip sėdėjome gal dvi valandas, kurios praėjo tarsi akimirka. Link paryčių pajutau, kad mano draugės vaikinas vis daugiau, giliau žiūri į mane. Arčiau prisėdo. Netyčia palietė ranką. Pasidėjo galvą. Atsiduso… Ir pabučiavo. Prisiekiu, to bučinio tikrai neiniciavau, bet ką čia… Juk aš visą vakarą su juo kalbėjau, atsakiau į jo flirtą, lygiai taip pat šypsojausi, o jam pabučiavus – neatstūmiau. Tad kaltės tikrai nenusimetu.
Neslėpsiu, tai buvo geriausias bučinys mano gyvenime. Nenorėjau nieko kito, kaip tik pratęsti jį kuo ilgiau. Tačiau kartu buvo baisu, jog kažkas gali mus pamatyti. Nors gal kaip tik tai pridėjo papildomo adrenalino paskatinusio aistrą? Net nežinau. Esmė ta, jog mes nuėjome į nedidelį užrakinamą kambariuką ir pasimylėjome. Viskas buvo magiška, tačiau.
Dabar jaučiuosi klaikiai. Ta draugė buvo kartu su manimi visą gyvenimą. Dviese išgyvenome įvairius sunkumus, džiaugsmus, mokyklos baigimą, naujų etapų pradžias. Viską. O aš pasielgiau taip niekšiškai, taip apgailėtinai, taip neatleistinai.
Viduje tarsi žinau, jog turėčiau pasakyti draugei visą tiesą. Bet o ką man jai sakyti? Teigti, jog jos vaikinas man nepatinka, aš negaliu. Man atrodo, aš jį įsimylėjau. Bet ar dėl vyro aš galiu prarasti draugę? Ar jis yra tikrai vertas tokios aukos? O galbūt aš ją jau praradau? Niekur nerandu sprendimo, atsakymo, patarimo, galbūt jį rasiu čia?
Reikėtų susivokti savyje ir tik tada pasikalbėti su drauge
Santykių ekspertė, bestselerių autorė, licencijuota šeimos ir santykių terapeutė Anita A. Chlipala dalinasi keturių punktų patarimais, ką reikėtų daryti, jeigu jaučiate romantiškus jausmus savo draugės antrajai pusei.
1. Pirmiausia, apie tai reikėtų papasakoti neutraliam žmogui: draugui, šeimos nariui ar psichoterapeutei. Tiesa ta, kad savyje laikyti paslaptį nėra itin gera mintis. Slaptumas neretu atveju kursto aistrą, tad kuo ilgiau viską slėpsite, tuo giliau galite įklimpti į šį neištikimybės liūną. Antra, visa tai pasakodami, neromantizuokite ir nefantazuokite. Kalbėkite apie faktus ir jausmus. Tačiau neleiskite fantazijoms paimti viršaus.
2. Pasistenkite laikytis atstumo. Norint išsigryninti savo jausmus, reikėtų nuo draugės vaikino šiek tiek atsiriboti. Jeigu nepavyksta ir tarkime susitinkate bendroje kompanijoje, vis tiek pabandykite laikytis bent jau fizinio atstumo. Tai reikėtų praktikuoti iki tol, kol pirminė aistra ir susižavėjimas šiek tiek apslops.
3. Jeigu atsiribojus ir pasikalbėjus su kitais žmonėmis vis dar jaučiate, jog draugės vaikinui jausmai nemažėja – tai gali būti rimtas signalas, kad jis jums tikrai patinka. Tai suvokti svarbu prieš kalbantis su drauge. Tinkamai identifikuoti savo jausmus būtina, nes savo draugei pasakojant tiesą reikės atvirumo ir nuoširdumo. Taigi, duokite sau pakankamai laiko ir erdvės įsigilinti į save.
4. Nesvarbu, ar nusprendėte, jog draugės vaikinas patinka jums ar ne, draugei pasakyti tiesą reikia. Rekomenduojame tai daryti atvirai ir nuoširdžiai. Nesiteisinkite, neatgailaukite, pasakykite viską taip, kaip iš tiesų yra. Tokioje situacijoje, kuomet įvykis jau yra „post factum“, vienintelis dalykas, kuris būtų logiškiausias, tai nuoširdus ir atviras dialogas su savo drauge. Jam pasibaigus ji jau pati pasirinks, ar toliau nori tęsti su jumis ryšius. Gerbkite jos sprendimą.
