Turinys
Gyvenime tikrai sėkmės nestinga
Savirealizacija buvo svarbiau už vakarėlius
Laba diena,
Rašau ieškodama patarimo – įstūmiau save į tokią kvailą situaciją, kad nebežinau, kaip turėčiau ją išspręsti. Galbūt bus sunku patikėti, bet man 28 ir esu vis dar „nekalta“. Ne, negyvenau visus šiuos metus po akmeniu, nepriklausau jokiai religinei sektai ir be šio fakto tikriausiai sunkiai kas nors rastų dalykų, dėl kurių mane būtų galima laikyti nenormalia keistuole.
Gyvenime tikrai sėkmės nestinga
Atvirkščiai – pagal visuomenės standartus tikriausiai kaip tik esu labai normali. Mokykloje mokiausi labai gerai, taip pat lankiau muzikos mokyklą, visus egzaminus išlaikiau puikiai, niekada tėvai dėl manęs neturėjo jokių bėdų. Vėliau įstojau į universitetą, į specialybę, apie kurią svajojau dar nuo vidurinės mokyklos. Ten teko sunkiai ir kantriai dirbti, nes studijos buvo tikrai ne iš lengvųjų. Visgi turėjau tvirtą tikslą, todėl apsigyniau ir bakalauro, ir magistro laipsnius.
Nuo universiteto baigimo praėjo ne tiek jau ir daug laiko, tačiau savo karjerą kuriu pakankamai sparčiai ir sėkmingai. Atrodo, kad gyvenime lyg ir nieko netrūksta, esu nepriklausoma mergina ir visiškai tvirtai stoviu ant kojų.
Rodyti daugiau
Savirealizacija buvo svarbiau už vakarėlius
Vis dėlto pati nesuprantu, kaip iki šiol nesugebėjau užmegzti romantinių santykių ir neturiu jokios patirties lytiniame gyvenime. Kol visos mano draugės paskutinėse gimnazijos klasėse ėjo iš proto dėl hormonų antplūdžio, aš ruošiausi egzaminams ir, atrodo, vaikinams tiesiog neturėjau laiko. O ir mano tėvai buvo pakankamai griežti.
Vėliau pirmuosiuose universiteto kursuose didžioji dalis mano grupiokų „studentavo“. Nuolat girdėdavau istorijas apie nesibaigiančius vakarėlius ir paskutinę naktį rašomus darbus, bet buvau per daug susikoncentravusi į savo pareigas ir visas atsakomybes, neleisdavau sau atsipalaiduoti.
Žino tik kelios draugės
Turbūt būtų galima pagalvoti, kad esu neišvaizdi arba visai nekomunikabili, bet vertinu save visai neblogai, turiu kelias artimas drauges, tik jos ir žino apie šitą mano „paslaptį“. Iki kokių 24 metų save raminau, kad dar neatėjo laikas, nereikia skubėti vien todėl, kad „tai daro visi“.
Vėliau tiesiog ėmiau gėdytis šio fakto. Vos tik užmegzdavau šiltesnį bendravimą su patinkančiu vaikinu, nueidavau į porą pasimatymų, flirtuodavau. Kai kalba pasisukdavo apie intymius santykius, pameluodavau ir vaidindavau, kokia aš patyrusi, bet iš tiesų tai išsigąsdavau, pasidarydavo gėda ir bendravimą nutraukdavau. Toliau negu bučiniai ir glamonės per šiuos metus taip ir nepasistūmėjau.
Patinkantis vaikinas nė nenumano
Vis tik neseniai vėl susipažinau su labai mielu vaikinu. Iš karto pajutom kažkokį keistą ryšį, jau per pirmą pasimatymą bendravom visiškai laisvai, atrodė, kad buvome pažįstami jau seniau. Didžiausia bėda ta, kad net nepagalvojusi jam pamelavau, jog nekaltybę praradau, kai man buvo 18 metų (žinau, kvaila). Buvome susitikę jau 3 kartus – nujaučiu, kad kuo toliau, tuo mažiau man šansų išsisukti nuo akistatos su faktu, kad nieko aš apie intymų gyvenimą neišmanau.
Galėčiau net nesvarsčiusi pasirinkti sau įprastą scenarijų – bendravimą vėl nutraukti, bet jau pavargau meluoti ir sau, ir kitiems. Be to, jaučiu, kad su juo viskas kitaip negu su ankstesniais vaikinais – jis mane labai traukia, mūsų gyvenimo vertybės panašios, charakteriai taip pat. Norėčiau sužinoti, kur viskas gali nuvesti toliau. Iš kitos pusės – taip gėda, kad pamelavau. Bijau, kad net jeigu ir išdrįsiu pasakyti tiesą, jis mane palaikys visiška keistuole, o tolimesnius santykius galėsiu iš karto pamiršti. O gal reikėtų tiesiog bandyti apsimesti, kad sakiau tiesą? Neįsivaizduoju, ką daryti. Labai reikia patarimo. Ačiū!
Reikėtų rinktis atvirumą
Visų pirma svarbu pabrėžti, kad nėra nieko nenormalaus, jeigu 28 metų amžiaus žmogus dar vis nėra „praradęs nekaltybės“. Portalo „Psychology Today“ straipsnyje amerikiečių psichoterapeutė Rachel Keller teigia, kad nekaltybės stigma mūsų visuomenėje yra labai stipri – žmonės to gėdijasi ir labai dažnai apie tai meluoja kaip ir laiško autorė. Ilgainiui gėda gali pakenkti individo psichologinei būklei, suformuoti klaidingą suvokimą apie santykius ir seksualinį gyvenimą. Terapija gali padėti išsiaiškinti priežastis, kodėl žmogui sunku užmegzti intymų fizinį ryšį su kitu asmeniu. Šioje situacijoje ypač svarbus atvirumas su vaikinu – tai padės nusimesti autorę taip ilgai slegiančią gėdą ir bus pirmas žingsnis į pripažinimą, kad ji yra verta meilės, nepaisant to, ar yra turėjusi lytinių santykių.
