Pagreitėjęs širdies ritmas, prakaituojantys delnai, drugeliai pilve ar net pykinimas – turbūt esate pastebėję šiuos ar kitus kūno pojūčius, kuriuos jums kelia patinkantis ar mylimas žmogus. Tam paaiškinimą turi mokslininkai. Esą dėl to kalta vadinamoji chemija, kurią jaučiame su kitu žmogumi. Ši chemija įvyksta smegenyse dėl įvairių hormonų pokyčių. O kokie hormonai atsakingi už mūsų kūno reakcijas? Kaip jie keičiasi, kai jaučiame aistrą, o kaip – kai jaučiame meilę? Ir kokius kūno pojūčius jie sukelia?
Nemaloniausi pojūčiai – santykių pradžioje
Dar 2005-aisiais JAV Indianos universiteto antropologė Helena Fisher atliko tyrimą, kuriame naudodama magnetinį rezonansą tyrė 2,5 tūkst. studentų smegenis. Tyrime dalyvavę jaunuoliai žiūrėjo į pažįstamų žmonių fotografijas. Kai šie matė kadaise mylėtų žmonių nuotraukas, aktyvavosi smegenų sritis, kurioje dominuoja dopaminas – hormonas, atsakingas už gerą savijautą. Vėlesni tyrimai papildė H. Fisher radinius – mokslininkai nustatė, kad už meilę ir aistrą atsakingos smegenų dalys glaudžiai susijusios su mūsų primityviais norais – malonumu, seksu, maistu ar net psichotropinių medžiagų vartojimu.
Kai pradedame jausti romantinius jausmus kitam žmogui, išsiskiria ne tik dopaminas, bet ir oksitocinas – vadinamasis meilės hormonas. Jis dažniausiai išsiskiria sekso metu arba tada, kai mūsų nuoga oda liečiasi prie kito žmogaus odos. Šis hormonas gilina ryšį tarp žmonių ir stiprina prisirišimą – ypač po sekso. Būtent dėl to libido santykių pradžioje būna aukščiausiame lygyje.
Vis dėlto, hormonai keičia ne tik mūsų elgesį, bet ir lemia įvairias kūno reakcijas. Mokslininkų teigimu, kai imame įsimylėti, hormonai suplūsta į mūsų smegenis ir sukelia cheminę reakciją. Dėl to galime jausti įvairius pojūčius – pagreitėjusį širdies ritmą, prakaituojančius delnus, „užkaitusius“ žandus, aistros ar nerimo antplūdžius. Su tuo glaudžiai siejasi ir nerimo hormonas – kortizolis, kurio lygis itin šokteli aistringoje santykių pradžioje. Tuo metu sumažėja ir serotonino lygis organizme, todėl mus gali apimti didelis nerimas dėl įvairių pavojų – t. y., baimės būti įskaudintiems, nežinomybės ir panašiai. O tai taip pat smarkiai prisideda prie jau išvardintų kūno pojūčių.
Įsimylėjimas – priklausomybė?
Ne veltui pradžioje paminėjome ir tai, kad į aistrą ir meilę mūsų smegenys reaguoja panašiai kaip į psichotropinių medžiagų vartojimą. Anot 2010 m. JAV, Naujojo Džersio Rutgerso universitete atlikto tyrimo, aistringas įsimylėjimas sukelia panašius jausmus kaip priklausomybė narkotikams. Mat, anot mokslininkų, tuo metu mus apima euforijos jausmas – toks pats, kokį jaučia psichotropinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantys žmonės. Euforiją žmonės jaučia dėl oksitocino, vazopresino ir adrenalino hormonų smegenyse sukeltos cheminės reakcijos. Dėl to neretai įsimylėjimą žmonės apibūdina kaip tiesiog „aklą“, „viską apimantį“, mat žmogus daugiau be savo naujojo partnerio nieko ir nemato.
Tad nestebina, kad kūnas į įsimylėjimą reaguoja panašiai kaip į narkotikus – žvelgiant į žmogų, kurį esame įsimylėję, išsiplečia akių vyzdžiai, mat hormonai stimuliuoja nervų sistemą.
Taip pat aistringai įsimylėję žmonės netgi gali jausti pykinimą – taip yra todėl, kad nerimo hormonas kortizolis ima sutraukinėti kraujagysles mūsų skrandyje. Dažniausiai šis nemalonus pojūtis nuslopsta, kai su savo antrąja puse imame jaustis patogiau, saugiau – praėjus pirminei aistros fazei. Vis dėlto, jį ir vėl galima pajusti svarbiausiais poros gyvenimo momentais – pavyzdžiui, per vestuves. Dėl kortizolio sukeltų nemalonių pojūčių skrandyje nuotaka ar jaunikis per savo vestuves gali į burną neįsidėti nė vieno kąsnio.
Bent kartą gyvenime stipriai įsimylėję žmonės puikiai žino, kad naujas jausmų antplūdis gali sutrikdyti ir miegą. Jausmų sukelta euforija mus verčia jaustis energingais, pozityviais ne tik ryte, bet ir naktį – būtent todėl gali būti sunku užmigti. Ir priešingai – miegą gali sutrikdyti nerimas, kurį jaučiame galvodami apie ateitį su kitu žmogumi.
Beje, ne veltui jausmai po išsiskyrimo su partneriu – ypač aistringiausioje fazėje – gali būti panašūs į abstinencijos fazę nustojus vartoti psichotropines medžiagas. Žmogų gali kankinti fiziniai skausmai, apimti obsesija domėtis prarastu žmogumi. Taip pat dažnai suprastėja jo apetitas, krenta svoris ar padidėja nerimas.
Tačiau ne visi įsimylėjimo sukelti pojūčiai yra neigiami. Kai kurie mokslininkai tikina, kad meilė netgi gali suteikti ir supergalių – tai lemia oksitocino padidėjimas kraujyje. Tai, žinoma, nereiškia, kad pradėsite skraidyti ar skaityti mintis, tačiau yra mokslinių tyrimų, įrodančių, jog dėl įsimylėjimo padidėjęs oksitocino kiekis organizme padidina toleranciją skausmui.
Tikra meilė gerina sveikatos būklę
O štai ilgalaikė, nuosaiki meilė pasižymi visai kitokiomis cheminėmis reakcijomis. Ilgalaikiuose santykiuose smegenyse didelius dopamino ir adrenalino – hormonų, dėl kurių jaučiame drugelius pilve – kiekius keičia oksitocinas, kuris svarbus ne tik seksualiniam gyvenimui. Šis hormonas vaidina svarbų vaidmenį ir tvirtame poros tarpusavio ryšyje, jų saugumo jausmui. Oksotocinui padeda ir padidėjęs hormono vazopresino kiekis organizme. Jis vaidina svarbų vaidmenį moters nėštumo, žindymo, ryšio kūrimo su vaiku periodu ir yra susijęs su ilgalaikiais santykiais – būtent jis skatina mus stengtis dėl savo partnerio. Būtent dėl oksitocino ir vazopresino sąveikos didelę euforiją, aistrą, nerimą ilgainiui pakeičia ramybė, prieraišumas, ištikimybė, o meilė tarsi „nurimsta“.
Tai esą jaučia ir mūsų kūnas. Mokslininkai tikina, kad vyrai, esantys laiminguose ilgalaikiuose santykiuose ar santuokoje po 25-erių metų amžiaus turi stipresnius kaulus. Ir tai dar ne viskas – susinormalizavę hormonai lemia, kad ilgą laiką poroje esantys žmonės jaučia mažiau streso, geriau miega, turi stipresnę imuninę sistemą, jaučia mažiau skausmo, rečiau kenčia nuo depresijos, efektyviau sprendžia problemas ar net ilgiau gyvena.
