Nors šiandien apie BDSM tikriausiai yra girdėjęs daugelis, į šį akronimą dažnai sudedamos reikšmės, su juo neturinčios nieko bendro. Svingeriai, orgijų gerbėjai, žmonės, kurie ieško būdų, kaip išlieti savo agresiją – sąrašą būtų galima tęsti ilgai.
Iš tiesų BDSM – įvairios seksualinės praktikos ir žaidimai, susiję su kontrole, paklusnumu, galios apsikeitimu. Didžiosios raidės šifruojamos kaip „Bondage“ (liet. suvaržymas), „Discipline“ (liet. disciplina), „Dominance“ (liet. dominavimas), „Submission“ (liet. paklusnumas), „Sadism“ (liet. sadizmas) ir „Mazochism“ (liet. mazochizmas).
Lietuvių kalba apie BDSM vis atsiranda trumpų, apžvalginio pobūdžio straipsnių, tačiau trūksta pokalbių su žmonėmis, kurie patys būtų BDSM bendruomenės atstovai ir galėtų apie tai kalbėti be didelio atstumo, pasidalinti savo patirtimis, įžvalgomis.
Daugiau papasakoti apie BDSM sutiko Agnė (26) ir Tomas (36) – ilgamečiai BDSM bendruomenės nariai, „realybėje“ dirbantys įprastus darbus ir gyvenantys paprastą gyvenimą. „Save mes vadiname „general perverts“, bendro pobūdžio iškrypėliais“, – sako jie.
Kaip susidomėjote BDSM, nuo ko viskas prasidėjo?
Agnė: Labai anksti mano gyvenime atsirado daug atsakomybių, pradėjau kurti savo verslą ir atėjo momentas, kai norėjau tas atsakomybes nusiimti, jas atiduoti į kažkieno kito rankas. Pavyzdžiui, kad vieną vakarą ne aš rūpinčiausi viskuo, o kitas žmogus. Dieniniame gyvenime buvau vadovė, kuri turėjo atsakyti ne tik už save, bet ir už kitus žmones, o vakare galėjau tapti žmogumi, kuris valdžią atiduoda kitam.
Tuo metu dar net nežinojau, kas yra BDSM, bet atradau porelę, kurie tuo užsiima. Mes pradėjom bendrauti, jie man parodė virves, žaidimus su žvakėmis, šiek tiek lupimo elementų. Buvo keista, neįprasta, bet man patiko nuo pat pradžių, taip po truputį ir įsitraukiau. Viskas vyko prieš 7 metus, buvo labai daug naujų dalykų, bet galėjau gauti visą informaciją tiesiogiai iš žmonių, kurie tuo užsiima. Tai visai kas kita, negu pačiam visko ieškoti internete.
Tomas: Augau su internetu, įskaitant ir pornografiją, kuri buvo labai įvairi. BDSM pornografija nebuvo kažkas, kas mane domintų, kol nepabandžiau. Viskas prasidėjo nuo šiek tiek vaikiškos situacijos su buvusia drauge. Aš jai pliaukštelėjau per užpakalį ir ji prašė, kad pakartočiau. Mums abiem patiko tas elementas ir pradėjome jį daugiau tyrinėti.
Apie BDSM buvau girdėjęs, nes tai visgi yra reiškinys, žinomas ir plačiajai visuomenei, bet neturėjau aiškaus noro kažką išbandyti. Kai pabandžiau, greitai perėjau prie virvių, labai patiko jomis rišti. BDSM bendruomenę atradau internete, ten susipažinau su keliais žmonėmis ir jie pakvietė mane į vakarėlį. Prieš šiek tiek daugiau nei 4 metus ten susipažinau ir su Agne.
Agnė: Man visada patiko kažkas grubesnio, galios perdavimas, seksas niekada neatrodė gėdingas dalykas. Tuo metu jaučiau, kad mane turi kažkas suvaldyti. Turėjau ilgametį vaikiną, bet jis buvo labai konservatyvus, man trūko kažko stipresnio. Kai pirmą kartą apsilankiau BDSM vakarėlyje, pamačiau, kad čia susirenka visiškai adekvatūs žmonės, galintys parodyti tokią savo pusę, kurią įprastai slepia dėl tam tikrų socialinių standartų ar statuso. Visada prisistatydama sakau, kad esu ištvirkėlė nuo mažens. Tokia buvau nuo tada, kiek save pamenu, nors augau visiškai normalioje aplinkoje, turėjau draugų, nepatyriau jokios prievartos ar pan. Tiesiog tokia esu.
BDSM bendruomenė yra apipinta įvairiausiais mitais. Egzistuoja nuomonių, kad tuo užsiimantys žmonės yra „iškrypėliai“ ir tiesiog nori pateisinti savo smurtą. Kas jums yra BDSM, kaip tai apibrėžtumėte?
Tomas: BDSM toli gražu nėra vien apie skausmą. Žinoma, čia galima rasti ir sadizmo bei mazochizmo elementų, tai tikriausiai labiausiai ir išgąsdina žmones, tačiau tikrai ne visi, kurie užsiima BDSM, pakliūva į sadizmo ar mazochizmo spektrą, visko yra daug daugiau. Mėgstu BDSM lyginti su ėjimu į pirtį ir plakimusi vantomis. Juk tai irgi galima būtų vadinti smurtu ir skausmu? Tada žmonės sako, kad visgi ne. Tas pats ir su BDSM, tik vietoje vantos yra kitas įrankis, o vietoje pirties kitokia aplinka, bet esmė mažai skiriasi, jeigu kalbame apie lupimąsi flogeriais (angl. flogger) ar pan.
Rodyti daugiau
Vienas iš labai paplitusių stereotipų – žmonės, užsiimantys BDSM, turi daug traumų ar psichologinių sutrikimų. Aišku, visokių žmonių yra ir pas mus, bet jeigu imsime viso pasaulio populiaciją ir palyginsime su BDSM bendruomene, tikriausiai procentas bus panašus, šie dalykai nėra susiję. Vienas iš pagrindinių lūžių, kai BDSM tapo ryškiai matomas populiariosios kultūros lauke, įvyko su knygos, o vėliau ir filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, pasirodymu. Visi, kas užsiima BDSM, pasakys, kad nei skaityti knygos, nei žiūrėti filmo nereikėtų, jeigu iš tiesų nori apie tai kažką sužinoti. Iš dalies tos knygos ir filmai net sustiprino visus stereotipus apie BDSM.
Agnė: Vėliau tai žmonėms suformuoja klaidingą įsivaizdavimą, kas yra BDSM, trukdo praktikoje, nes iš esmės tai juk yra filmai apie vyrą, kuris vaikystėje patyrė smurtą, o vėliau tą smurtą išliejo ant moterų.
BDSM ir bendruomeniškumas. Kokios jūsų patirtys? Ar BDSM besidomintys žmonės yra linkę įsitraukti į bendruomenės veiklą, ar tai visgi yra labiau individualios praktikos?
Tomas: Viskas labai priklauso nuo žmonių. Esame susidūrę su tokiais, kurie norėtų prisijungti prie bendruomenės, bet baiminasi dėl savo socialino statuso arba profesijos. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dirba su vaikais, paaugliais – yra mokytojas, treneris ir pan. Yra didelė tėvų baimė.
Yra žmonių, kuriems bendruomenės visai nereikia, ji nesuteikia jiems jokios pridėtinės vertės. Mūsų bendruomenė nedidelė, natūralu, kad joje susiformuoja tam tikra atmosfera, požiūris, o tai ne visiems tinka. Bendruomenių be dramų nebūna.
Agnė: Bendruomenėje yra daug skirtingų asmenybių ir nuomonių, todėl ir jos viduje kartais būna nesutarimų, priešpriešų. Bendras pomėgis gali sujungti žmones, bet tam tikri dalykai gali ir išskirti.
Papasakokite apie BDSM bendruomenę Lietuvoje. Kokia ji?
Agnė: Kai prisijungiau prie BDSM bendruomenės, ją sudarė atviri žmonės, kurie buvo priimantys visus ir siekė, kad ateinantys pasijustų esantys tarp savų. Mano nuomone, dabar bendruomenė šiek tiek pasikeitė. Kadangi ji maža, jaučiu, kad kartais dalykai organizuojami pagal kelių žmonių norus ir įsitikinimus, atsiranda kažkoks žmonių filtravimas net ir tarp tokios mažos bendruomenės narių. Nors, aišku, yra žmonių, kurie ir toliau stengiasi organizuoti renginius, edukuoti apie BDSM visus norinčius.
Daug metų egzistuoja tradicija rengti „Kinky kavą“, susitikimus, kur žmonės susirenka neoficialioje, saugioje aplinkoje, pavyzdžiui, kavinėje. Jie būdavo labai naudingi naujokams. Tas pats modelis vyksta iki šiandien, bet kai esi ilgametis dalyvis, kai kurie dalykai pradeda darytis nuobodūs.
Tomas: Žinoma, kad viskas vyksta pagal tai, kaip nori žmonės, kurie viską organizuoja, bet mano nuomonė nėra tokia neigiama. Visada sakau, kad jeigu kažkas nepatinka, gali organizuoti pats.
BDSM dažnai asocijuojamas su fiziniu skausmu. Daugelį tai gąsdina, tačiau pamirštama, kad BDSM nėra vien skausmo sukėlimas kitam žmogui ar sau. Kokį vaidmenį BDSM praktikose vaidina fizinis skausmas, o kokį – psichologinis pasiruošimas, pasitikėjimas partneriu? Ar apskritai įmanomas saugus BDSM be visiško pasitikėjimo kitu ar kitais?
Tomas: Pasitikėjimas, žinoma, svarbu, bet žmonės daro tam tikrus dalykus ir didelio pasitikėjimo neišvystę. BDSM saugumas priklauso ne nuo pasitikėjimo, o nuo to, ar žmogus žino, ką daro, ar ne. Pavyzdžiui, jeigu rišama virvėmis, reikia turėti žinių apie žmogaus kūną, nervus. Aišku, kai žinai, ką darai, tai kuri ir pasitikėjimą. Saugumui svarbi ir patirtis – su praktika ateina vis daugiau žinių, leidžiančių užtikrinti proceso saugumą.
Kalbant apie pasitikėjimą, žmogus, rišamas virvėmis, turi bent kažkiek pasitikėti tuo, kuris riša. Bent jau tiek, kad žinotų, jog kai paprašysi, tave atriš. Kai tave suriša, kontrolė dingsta, net jeigu esi fiziškai stipresnis. Vis dėlto kartais žmonės mato BDSM pavojingesnį nei jis iš tiesų yra. Aišku, reikia laikytis tam tikrų saugumo taisyklių, bet tą patį galima pasakyti apie bet ką – sėdant į automobilį užsisegti diržą, važiuojant dviračiu užsidėti šalmą ir t.t.
Agnė: Pasitikėjimas svarbus, bet jis neatsiranda be komunikacijos. BDSM labai svarbu turėti savo ribas, o daugelis naujai prisijungusių žmonių tų ribų dar neturi. Kai kas nesupranta, kad bet kada gali pasakyti „ne“, daryti pauzę. Ypač merginos. Labai noriu pabrėžti, kad net jeigu merginos yra sub arba switch pozicijoje, jos gali sakyti „nenoriu“, „nepatinka“ ir t.t. Iš senesnių bendruomenės narių, dom vyrų, kartais jausdavau požiūrį, kad sub mergina turi visiems ir visada paklusti. Kai atėjau į bendruomenę, buvau visiškai sub, bet tai reiškė, kad esu sub savo partneriui, nes juo pasitikiu, o ne apskritai visiems dom vyrams.
Tomas: Mes labai greitai žmonėms paaiškinome, kad jeigu Agnė yra sub, tai ji yra sub man, o ne kažkam kitam. Jie tą lengvai priėmė ir greitai suprato.
Koks yra edukacijos vaidmuo BDSM? Kas apskritai užtikrina bet kokio kontakto saugumą? Žinau apie „safe words“ (liet. saugumo žodžiai), ar yra dar kas nors? Galbūt visas sesijos veiksmas aptariamas iš anksto?
Tomas: Mažai pažįstami žmonės stengiasi aptarti viską iš anksto, artimiau pažįstami iki smulkiausių detalių visko dažnai neaptaria, tiesiog turi safe words. Iš esmės, kuo daugiau yra komunikacijos, tuo geriau.
Agnė: Jei pasitiki žmogumi, gali eiti į sesiją ir beveik nežinodamas, kas bus, bet visada mintyse turi safe words ir žinai, kad bet kada galėsi išeiti iš situacijos. Yra žmonių, kurie gali ekspromtu pradėti sesiją su mažiau pažįstamais žmonėmis, bet garantuoju, kad iš anksto neapsitarus norų ir lūkesčių, nieko gero nepavyks. Čia žaidžiame su skausmu, kurio ribos kiekvienam yra labai skirtingos, todėl svarbi netgi žmogaus nuotaika, jautrumas. Moterims tai gali būti susiję ir su ciklu. Paprasčiausias nesusikalbėjimo pavyzdys – du žmonės sužino, jiems abiems patinka BDSM, o atėję į sesiją išsiaiškina, kad abu yra sadistai.
Mes mėgdavome turėti santykyje trečią merginą, tai visada prieš tai kelis kartus susitikdavome pabendrauti, pažinti ją labiau kaip žmogų, o prieš sesiją pasikalbėdavome apie ribas, pomėgius. Pavyzdžiui, ar viskas gerai su rišimu virvėmis, su lupimu ir pan. Neturime tikslo surišti merginą ir ją po to paleisti. Svarbu, kad ir kitam žmogui būtų malonu. Tokie filmai kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ vaizduoja iš anksto nesuderintą, nenumatytą procesą, bet realiame gyvenime viskas veikia atvirkščiai. Geriausias sesijas galima surengti viską aiškiai iškomunikavus, kaip ir bet kokiame kitame santykyje.
BDSM apima įvairias praktikas ir procesus, žmonės užima labai skirtingas roles – dominuojantys, paklūstantys ir pan. Kokios praktikos jums smagiausios, įdomiausios, kokius vaidmenis mėgstate?
Tomas: Norėčiau paminėti, kad BDSM nėra tiesiogiai susijęs su seksu. Vieni daro sesijas įtraukdami seksą, kiti – ne, bet iš esmės kalba eina ne apie seksą. Man patinka rišimas virvėmis. Tai pakankamai intymus dalykas – lieti kito žmogaus kūną, odą. Šiek tiek mėgstu ir lupimą, bet ne visai įrankiais. Tiesą sakant, BDSM simboliu laikomas floggeris arba botagas nėra mano megstamiausi įrankiai, labiau mėgstu vyteles.
Mėgstu ir jausti kontrolę, žaisti ant kito žmogaus kūno įvairiais pojūčiais. Save identifikuoju kaip dominuojantį, savyje turiu šiek tiek sadizmo. Kontrolė man patinka ne visai dėl paties kontroliavimo fakto – paprasčiausiai mėgstu, kai dalykai vyksta taip, kaip aš noriu.
Agnė: Per kelis metus viskas labai keitėsi. Pradėjau nuo submisyvios pozicijos, ten save atradau. Man patiko tai, kad kažkas perima iš manęs kontrolę. Vėliau atėjo etapas, kai pradėjome žaisti su kitomis merginomis ir ten kartais pabūdavau top pozicijoje. Patebėjau, kad patinka veiksmą stebėti ir iš šalies.
Esu ir šiek tiek sadistė, bet tuo pačiu galiu rūpintis kitu žmogumi, kad jam būtų malonu. Dabar esu top, nes nebenoriu, kad man kažkas sukeltų nepageidaujamą skausmą. Jeigu skausmo tą akimirką noriu, tai jį ir gausiu. Noriu būti lupama taip, kaip aš noriu – nebegaliu atsistoti į sub poziciją, kurioje buvau anksčiau.
Tomas: Pagrindinės pozicijos, kalbant apie BDSM, yra dom (dominuojantis), sub (paklūstantis) switch (persijungiantis), top (viršutinis), bottom (apatinis), master (šeimininkas) ir slave (vergas). Top ir bottom pozicijos yra susijusios su veiksmu – jeigu žmogus kažką lupa, jis yra top. Jeigu yra lupamas – bottom. Dom ir sub – kontrolės klausimas. Dom ir sub santykiai dažnai nueina šiek tiek toliau nei sesijų laikas ar tam tikros scenos.
Tai gali būti susiję su tam tikrais kasdieniais dalykais, kuriuos sub daro taip, kaip liepė dom. Master ir slave santykis yra panašus į dom ir sub, bet apima visą laiką. Master gali kontroliuti absoliučiai visus slave gyvenimo aspektus. Žinoma, žmonės ir tokiuose santykiuose gali nusistatyti tam tikras ribas. Pavyzdžiui, darbo metu. Svarbu atsiminti, kad tai yra žaidimas. Aš pats turiu šiokią tokią alergiją žmonėms, kurie į tai ima žiūrėti per daug rimtai. Juk žmonės, esantys slave pozicijoje, iš tiesų nėra vergai.
Kur ieškoti bendruomenės žmonėms, kurie norėtų daugiau susipažinti su BDSM, įsitraukti į veiklas?
Agnė: Visi norintys gali rašyti į „Instagram“ paskyrą Living for pleasure, ten galima rasti daug informacijos, užduoti klausimus.
Tomas: Svetainė „Fet life“ yra vienas iš pagrindinių BDSM bendruomenės taškų, ten žmones galima susirasti pagal regioną. Yra ir lietuviškas puslapis „Kinksburg“, bet jis šiek tiek apmiręs. Svetainė yra labai sena techniškai, o ir pati bendruomenė keliasi į kitas vietas, pavyzdžiui, „Facebook” grupę.
Ar yra knygų apie BDSM praktikas, kurias galėtumėte rekomenduoti?
Agnė: Galiu rekomenduoti vieną neblogą knygą „BDSM Basics for Beginners“.
Tomas: Viena iš priežasčių, dėl ko labai noriai kalbame, yra ta, kad lietuviškai informacijos yra labai nedaug. Jeigu žmonės nėra labai aktyvūs interneto vartotojai arba neskaito angliškai, rasti informacijos bus sunku. Tiesa, nemažai informacijos galima rasti ir rusų kalba. Kai pats pradėjau tuo domėtis, atsakymų į kai kuriuos klausimus neradau net angliškai.
Ar egzistuoja kokios nors nerašytos etikos, elgesio taisyklės, kurias žino kiekvienas ilgametis BDSM bendruomenės narys, tačiau naujokams jos gali būti nežinomos?
Agnė: Vakarėliuose galioja taisyklės neimti kitų žmonių daiktų, neatsiklausus neliesti kito žmogaus, pagarbiai elgtis. Taip pat nevartoti per daug alkoholio, neįsijungti be leidimo į jau vykstančią sceną, jos netrukdyti ir pan.
Tomas: Būna, kad žmonės daro vakarėlius su konkrečiomis taisyklėmis vakarėlio viduje. Egzistuoja ir vadinamieji „high protocol“ vakarėliai, į kuriuos atėję žmonės gauna knygelę su visomis vakarėlio taisyklėmis. Bendros, nerašytos taisyklės, kurios galioja visada, nedaug skiriasi nuo tų, kuriomis reikėtų vadovautis ir įprastame gyvenime.
Tiesa, yra tekę vieną kartą aiškinti žmogui, kuris, matyt, „Kinky kavoje“ tikėjosi orgijos, kad čia jos nebus, o ir vakarėliai vyksta visai kitaip nei jis įsivaizduoja. Svarbus dalykas, kurį reikėtų pabrėžti – žmonės, užsiimantys BDSM, nėra svingeriai. Nesakau, kad tame negali būti jokių persidengimų, bet svingerių vakarėliai yra visai kas kita.
Agnė: Mažai žmonių supranta, kad intymumas galimas ir be penetracijos, sekso.
Ką jums duoda buvimas BDSM bendruomenėje?
Agnė: Suvokimą ir jausmą, kad esi ne vienas, kad ne vienas apie tai galvoji. Bendruomenė yra kaip šeima ar draugų kompanija.
Tomas: Būtent. Be to, kad bendruomenėje gali pasijausti priimtas ir normalus, tai yra paprasčiausiai smagu. Didelės reikšmės ir prasmės ten niekada neieškojau, panašiai kaip ir su bet kuriomis kitomis bendruomenėmis – tiesiog smagu būti tarp bendraminčių, dalintis idėjomis, leisti kartu laiką.
Agnė: Bendruomenėje mes visi turime slapyvardžius, čia susipažįstant su naujais žmonėmis visiškai nėra svarbūs dalykai, nuo kurių pradėtum pokalbį įprastame gyvenime – kur tu dirbi, ką veiki ir pan. Tai išlaisvina. Dar vienas dalykas, kurį davė bendruomenė – pakeitė požiūrį į savo kūno vaizdą. Čia niekam nerūpi tavo svoris, išvaizda, visiems įdomiau, kokį tu fetišą turi.
Straipsnio autorė: @paleistuves
„Rašydama ir kurdama tekstus galiu kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką matau aplink, ir tai, kas rūpi. Didelę dalį mano domėjimosi lauko užima žmogaus seksualumas ir santykiai, lytiškumas ir lyčių stereotipai, kurie dar vis tokie gajūs mūsų visuomenėje. Būtent todėl ir noriu apie tai kalbėti be jokių išankstinių nuostatų ir baimių. Taip pat rašau „Instagram“ paskyroje „Paleistuvės“, kuri atsirado iš noro papasakoti apie „sex work“ industriją ir patirtį dirbant striptizo šokėja.“
