Didžiajai daliai žmonių striptizo šokėjas tikriausiai tenka dažniau pamatyti kompiuterio ekrane – filmų arba serialų siužetuose – nei susipažinti gyvai. Žinoma, nebent apsilankysite striptizo klube. Populiarioji kultūra mėgsta naudoti įvairius elementus ir stereotipus iš mažai kam iš tiesų pažįstamos seksualinio darbo industrijos (angl. sex work industry).
Dažniausiai tie elementai būna keliantys žavesį – aukštakulniai batai, seksualūs apatiniai, pinigai, viliokliški judesiai ir naivios lolitiškos akys. Arba, atvirkščiai, tarp filmo kadrų ir knygų eilučių tyliai uždavinėjami klausimai – kaip ji atsidūrė būtent čia? Kas nutiko, kuriame gyvenimo taške taip nepasisekė, kad dabar, vietoje to, kad naktimis ramiai miegotų, nusirenginėja prieš nepažįstamus vyrus tamsiuose klubuose? Lyg neegzistuotų joks vidurys, jokia pilkoji zona, kurioje būtų matyti ir šiek tiek blizgučių, ir šiek tiek liūdesio. Kaip ir visur.
Kaip aš ten atsidūriau? Negalėčiau papasakoti jokios tragiškos istorijos ar galvas kraipyti verčiančių vaikystės traumų. Kuo daugiau laiko praeina, tuo dažniau tą sprendimą prisimenu kaip per miglą –kažkokia keistų atsitiktinumų ir gyvenimo aplinkybių virtinė. Dabar, žiūrėdama iš retrospektyvos, galiu sugalvoti daugybę rimtai skambančių priežasčių, bet nujaučiu, kad nei viena iš jų nebūtų iki galo teisinga. Viską iš esmės galėčiau redukuoti į smalsumą.
Tokį patį smalsumą, kokį kelia dar neišbandyti dalykai – smagus azarto jausmas ir tylus pasididžiavimas, kad darai kažką, kas „normaliems“ žmonėms yra uždrausta. Kažką, ko kiti daryti neišdrįstų. Vėliau, aišku, to azarto lieka vis mažiau. Tik primenu – uždrausta ne įstatymiškai, o greičiau morališkai. Vis dėlto tie neleistini dalykai tapo itin svarbiomis pamokomis, už kurias savo smalsumui būsiu dėkinga turbūt dar ilgai.
Pirmiausia gavau pamoką apie tą siaurą moralinį pasaitėlį, kurį tau uždėti labai greitas bet kas. Dažniausiai, turbūt, kol esi mažas. Pasirodo, vėliau jį gali pats ir nusiimti. Atvirkščiai negu galbūt galėtumėte įsivaizduoti, prieš pradėdama dirbti klube nebuvau nei labai drąsi, nei užtikrinta dėl savo seksualumo išraiškos. Kad geriau suprastumėte – pasakiusi žodį „seksas“ išrausdavau, o ką jau kalbėti apie paprastus pokalbius, kurie apimtų juokingus, smagius, kartais kvailus dalykus, susijusius su mūsų seksualumu ir kūniškumu. Darbas striptizo klube kažką manyje „pralaužė“.
Diena iš dienos, tiksliau, naktis iš nakties mačiau, kad kalbėti apie intymumą bijo net suaugę vyrai, o kartais ir šiek tiek gėdijasi fakto, kad užėjo į striptizo klubą. Kai kurie, matydami mūsų apnuogintus kūnus, droviai nusukdavo akis. Mačiau ir kitas darbuotojas – jų nuogus kūnus, kurie lėtai sukdavosi aplink stulpą, glaustydavosi prie klientų, kažką šnabždėdavo jiems į ausį. Mačiau tuos pačius kūnus ir po visos darbo nakties arba tuo metu, kai nebūdavo žmonių – pavargusius ir susisukusius į chalatus, neįtrauktais pilvais, su minkštomis šlepetėmis vietoje įspūdingų aukštakulnių. Kiekvieną naktį veidrodyje matydavau ir savo pačios kūną – nukritusiais kilogramais, tada priaugtais, tada vėl nukritusiais, seksualų ir visai ne, glotniai nuskustas kojas ir ataugusius plaukelius (nes iš tikrųjų tai nėra taip svarbu, kaip atrodo ir pradžių). Nuolatinis, neišvengiamas savo ir kitų kūnų matymas įvairiausiose formose tą mano pasaitėlį pralaisvino.
Nuotraukos autorė Emilija Filipenkovaitė
Dirbdama klube daug išmokau ir apie fizinį prisilietimą, ribas. Daug kas galvoja, kad darbas striptizo klube yra būtinai a priori traumuojantis ir psichologiškai varginantis vien dėl to, kad turi būti maloni visai nepažįstamiems žmonėms, su jais flirtuoti ir pardavinėti fantaziją, koks galėtų būti nuostabus bendravimas ir laikas su tavimi. Žinoma, galėčiau papasakoti kelias dešimtis istorijų, kurios bet kuriame kitame kontekste tikrai būtų apibūdintos kaip seksualinis priekabiavimas, galėčiau papasakoti apie klientus, kurie, sumokėję už įėjimą į klubą, staiga ima elgtis taip, lyg sumokėjo ir už visas šokėjas, bet pasiliksiu tai kitiems kartams.
Šiandien man svarbesnis suvokimas, kad iš esmės nieko blogo ir pavojingo nėra procese, kai du suaugę, sąmoningi žmonės, gerbiantys asmenines ribas, mainais už pinigus vienas kitam suteikia kompaniją ir dėmesį. Ir iš tikrųjų – vienos iš įsimintiniausių darbo naktų klube ir buvo tada, kai bendraudavau su vyrais, kurie paprasčiausiai gerbdavo mane, paklausdavo, kokios yra mano ribos ir niekada jų neperžengdavo. Tokių trumpalaikių susitikimų dinamikoje užčiuopdavau kažką, ką galbūt galėčiau pavadinti šio darbo prasme, kad ir kaip keistai tai skamba – skirti savo laiką ir energiją žmogui, kuris kasdienybėje to gauti negali ar nenori, matant, kad tai jam malonu. O faktas, kad už tai gaunu pinigus, niekaip to dėmesio ir laiko nesumenkina.
Rodyti daugiau
Visgi pats įdomiausias dalykas, kurį labai savanaudiškai dėjausi sau į galvą ir atmintį – skirtingi klientai ir jų istorijos (beveik neabejoju, kad ateityje tos istorijos pasieks žmonių akis šiek tiek konfigūruotos ir grožinės literatūros formoje). Daug ko papasakoti net negaliu, bet kai pradėjau ten dirbti, juokaudama draugams sakydavau, kad iš visų susidūrimų su žmonėmis galėčiau pradėti rašyti antropologinę studiją. Lygiai kaip nereikėtų vadovautis stereotipais galvojant apie tai, kokios merginos ten dirba, taip ir su vyrais – sunku būtų nupiešti tipinio kliento paveikslą. Nuo žmonių, dirbančių prie Covid-19 vaistų, iki ne visai švariais būdais pajamas gaunančių piliečių. Nuo aštuonioliktą gimtadienį švenčiančio vaikino, kuriam draugai šiaip ne taip „sumeta“ privačiam šokiui, iki estų verslininko, siūlančio kitą dieną palaikyti jam kompaniją restorane.
Jeigu nebūčiau įsitikinusi savo akimis, nepatikėčiau, kad dukros gimimą galima švęsti striptizo klube – kartą šokau tokiam vyrui. Kai paklausiau, kaip praėjo jo diena, jis džiūgaudamas pasakė, kad šiandien jam gimė dukra. Norėjau pasiūlyti jam važiuoti atgal namo, bet puikiai supratau, kad čia ne mano reikalas. Sunkiai užmiršiu ir vieną klientą, kurio vienintelis prašymas buvo, kad palaikyčiau jį už rankos. Pasakojo, kad trūksta artumo, o jo žmona, kai jie mylisi, negali net į jį pažiūrėti.
Buvo ir tokių, su kuriais tiesiog nuoširdžiai linksma – jie nori vakarėlio, bet neturi su kuo švęsti (iš tiesų čia retenybė, dažniausiai lietuviai būna paniurę ir nepatenkinti, kodėl viskas taip brangu). Kartą tokia grupelė draugų su taksi iki klubo atvažiavo per pusę Lietuvos, nes vidury nakties suprato, kad trūksta kompanijos. Apie klausymosi galią išmokau tada, kai privataus šokio metu nuo kalbėjimo apie orą pokalbis pakrypo apie patirtis Afganistano kare. Po kelių minučių vyras verkė.
Nuotraukos autorė Emilija Filipenkovaitė
Daug kam vis tiek gali atrodyti, kad šis darbas mane kažkaip „supurvino“, kad apgaudinėju save, ieškodama čia kažkokių įdomių pamokų, nenorėdama pamatyti realybės. Ir tikrai, buvo nemažai tokių naktų, kai sėdėdavau šalia nepažįstamų vyrų, žiūrėdavau tuščiu žvilgsniu į tolį, automatiškais „mhm“ palaikydavau pokalbį, o iš tiesų galvodavau: „kol kiti networkina linkedin’e, manęs kažkas dabar klausia, už kiek su juo važiuočiau namo“. Bet buvo ir pokalbių, kurie leido pažinti žmones, su kuriais šiaip sau tikrai nesusitikčiau, buvo gerų vakarėlių ir savo seksualumo priėmimo be jokios gėdos. Darbas striptizo klube džiugina ir užknisa, spėju, taip pat kaip ir bet koks kitas darbas.
Sex work is work.
Straipsnio autorė: @paleistuves
„Rašydama ir kurdama tekstus galiu kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką matau aplink, ir tai, kas rūpi. Didelę dalį mano domėjimosi lauko užima žmogaus seksualumas ir santykiai, lytiškumas ir lyčių stereotipai, kurie dar vis tokie gajūs mūsų visuomenėje. Būtent todėl ir noriu apie tai kalbėti be jokių išankstinių nuostatų ir baimių. Taip pat rašau „Instagram“ paskyroje „Paleistuvės“, kuri atsirado iš noro papasakoti apie „sex work“ industriją ir patirtį dirbant striptizo šokėja.“
