„Mes nei kiek nenutuokiame galutinės seksualinio potraukio priežasties”, – Ch. Darwin (1862). Daug klausimų, bet taip pat daug neaiškių atsakymų sklando apie fetišus. Ilgą laiką jie buvo slepiami po tabu. Tačiau pagaliau fetišai pradeda drąsiai atkreipti visuomenės dėmesį. Psichologė Karolina Gurskienė atsako į šiai dienai labiausiai rūpimus klausimus apie fetišus.
Kas yra fetišas – ar tai sutrikimas, ar norma?
Fetišas yra seksualinį susijaudinimą žadinantis veiksmas ar objektas, kurį matant ypatingai stimuliuojamas už aistrą ir geismą atsakingas smegenų centras. Tai tarsi akcentas, kuris iš visų detalių labiausiai patraukia ir prikausto dėmesį. Jo stebėjimas maloniai trikdo, jaučiant malonų seksualinio susijaudinimo pojūtį.
Visi fetišai yra normalūs ir priimtini, jei jie nėra kenksmingi sau ar kitiems. O jeigu jie dar ir aptariami su partneriu bei naudojami seksualumui, gyvybingumui ar žaismingumui palaikyti – tai jau priskiriama prie aukštesnės gyvenimo kokybės.
Kam ir kodėl žmonės gali jausti seksualinį potraukį?
Seksualinį potraukį sukelti gali labai įvairūs dalykai. Standartiškai žinome, kad seksualinės traukos objektais gali būti moters krūtys, klubai, sėdmenys, vyriški pečiai ar tvirtos rankos. Tačiau seksualumas yra beribis. Tai fantazija, kuri neturi tilpti į standartus ir gali būti vienetinė. Pavyzdžiui, fetišas kaklo linijoms. Vieniems tai tik kaklas, kitiems gražus kaklas, tretiems būtent tas kaklas, į kurį žiūrint jaučiamas ypatingas malonumas.
Fetišas yra laikomas pozityvia savęs pažinimo ir atradimo dalimi. Žinant, kas mane priverčia gerai jaustis, lieka tik labiau atkreipti į tai dėmesį. Nors fetišai yra labai įvairūs, juos galima suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas:
- fetišas daiktams (aukštakulniai bateliai, apatinis trikotažas, laikrodis ir pan.);
- fetišas kūno dalims (kaklas, pėdos, sėdmenys, pečiai, klubai ir pan.);
- fetišas veiksmui (rijimo veiksmas, klubų lingavimas, sugriebimas ir pan.);
- fetišas medžiagai (lateksas, nėriniai, šilkas, oda, permatoma medžiaga ir pan.).
Kaip dažnai asmenys susiduria su fetišais? Ar esate dėl to sulaukusi klientų? Jei taip, kokie fetišai yra patys „populiariausi“?
Su vis didesniu poreikiu geriau save pažinti, kartu ateina ir vis didesnis seksualinis savęs pažinimas. Galiu valgyti, kad pavalgyčiau ir tame neieškoti nieko žavaus, arba valgyti, kas suteikia tikrą malonumą mano gomuriui ir tai bus akimirka, kuria mėgausiuosi. Rezultate – emocija. Ji gali būti negatyvi, gali būti nulinė, gali būti pozityvi. Ir kuo daugiau pozityvių akimirkų mano dienoje, tuo labiau kaip laimingą priimu savo gyvenimą. Jei atkreipiame į save dėmesį labiau, gana aiškiai pastebime: skanesnės bulvės keptos negu virtos, labiau atsipalaiduoju stebėdamas kalnus, o ne jūrą, labiau atkreipiu dėmesį į ausis, o ne į lūpas.
Nors objektą, kuris labiau jaudina, turim visi, labai dažnai to neakcentuojame ir neidentifikuojame kaip fetišo. Populiariausi kūno dalių fetišai išlieka sėdmenys, krūtinė, tvirtos vyriškos rankos, pečiai. Kalbant apie medžiagą, ilgą laiką vietos neužleidžia lateksiniai ir odiniai rūbai. Tačiau pastebima ir tai, kad populiarieji fetišai dažnai vadinami fetišais, nors tikrosios funkcijos ir neatlieka. Dažnai tai labiau žavėjimasis ar grožėjimasis, nei tikrasis fetišas.
Pastaruoju metu žmonės vis daugiau girdi apie fetišus, todėl bando save kažkam priskirti. Nors daug daugiau naudos atneštų ne varnelių dėliojimas iš jau sudaryto sąrašo, bet atidus bandymas įsiklausyti į save. Stebėdamas kitus, į ką labiausiai atkreipiu dėmesį? Kai mylimės su partneriu, kurios vietos ieškau akimis? Kai žaidžiu su savimi, apie ką fantazuoju? Identifikuoti savo fetišą reiškia susipažinti su savo aistra.
Su kokiomis problemomis susiduriama, turint fetišą? Kada galima indikuoti, kad tai trukdo gyventi normalų gyvenimą?
Fetišas, kaip ir bet koks mano elgesys, neturi kenkti kitam. Fetišas yra mano asmeninė smegenų stimuliacija, tai nebūtinai stimuliacija kitam, todėl reikėtų elgtis atsargiai ir su pagarba. Jei mane jaudina partnerio rankos, įsijautimas į tai gali būti labai stiprus. Norisi stebėti vaizdą, būti matomai liečiamam, galbūt perimti jo rankų kontrolę ir taip dar labiau panirti į malonumą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad partneriui tai nebūtinai toks pat stiprus dirgiklis, todėl procese jis lieka „blaivesnis“. Jei fetišas iš pasyvaus stebėjimo pereina į aktyvų naudojimą, su partneriu apie tai reikėtų aptarti. Kiek jam priimtini tam tikri dalykai, kiek labai jis norėtų į tai įsitraukti ir kiek labai jam patinka, kai taip labai įsitraukiu aš.
Normalų gyvenimą pradeda trikdyti tokie fetišai, kurie sukelia nemalonius jausmus kitiems. Dėl to gaunama aiški negatyvi reakcija sukelia nemalonius jausmus ir man pačiam. Rezultate – aplink daug negatyvios emocijos. Jeigu žmogų jaudina nuogų pėdų vaizdas ir jam tiesiog puota akims sėdėti džiakuzi ir stebėti tiek trepsinčio grožio aplink, tai malonumas jam, o ir matyti su šypsena žmogų vonioje – malonu ir kitiems. Tačiau jeigu jis ims gaudyti kartu mirkstančias pėdas ar prie jų liestis, tai jau kito erdvės pažeidimas ir sąmoningas kenkimas.
Kitas aspektas – kai fetišas ima kenkti poros santykiams. Labai šaunu, kai atrandame, kas mus ypatingai jaudina. Šaunu, kai tai supranta, toleruoja ar net propaguoja ir partneris. Tačiau jeigu tai sukelia nemalonius jausmus kitam, tokį fetišą reikėtų realizuoti tik sau, neįtraukiant į tai partnerio. Tarkim, jeigu vyrui patinka persirengti moterimi, dažytis lūpas ir mylėtis pačiam avint aukštakulniais, viskas yra gerai, kol tinka abiem. Tačiau pajutus, kad mano partneriui tai nebemalonu, turėčiau tai stabdyti. Priešingu atveju, tai atstums kitą, ilgainiui taps nebe nulinė emocinė zona, o negatyvi, ir partneris ims manimi šlykštėtis. Tokiu fetišu galiu mėgautis sau, savo privačioje erdvėje ir partneriui apie tai neakcentuojant.
Kartais žmonės argumentuoja, kad norisi poroje visiško atvirumo. Todėl dažytis lūpas ir dėtis pėdkelnes, o po to viską nusiimti ir nusivalyti prieš ateinant pas mylimąjį į lovą atrodo nesąmonė ir nereikalingas slaptumas. Tačiau apsikeiskime vietomis. Jeigu mano smegenys į persirengusį vyrą reaguoja atstumiančiai, vadinasi, procese aš išlieku „blaivi“, be pasinėrimo į aistrą. Tuomet aš ne jaudinuosi ir žaviuosi, bet stebiu ir stebiuosi. Tai kaip valgyti maistą, kurio nemėgstu. Man netrukdo, kad valgo kiti, galiu nematyti to. Tačiau nepatiks, jei kas nors grūs jį man į burną.
Atvirumas poroje yra gerai. Tačiau atvirumas ir pagarba kito asmens riboms yra visiškai skirtingi dalykai. Yra dalykų, kuriuos mes darome užsidarę duris ir nors žinom, ką reiškia garsai, sklindantys iš tualeto, nematydami to, neatvirumu nelaikome. Žavu viskas, kas tinka abiem. Kas netinka – žavu, kai būti tame neturiu.
Sakoma, jog vaikai yra per maži suprasti seksualinius dalykus. Tačiau šaltiniai mini, kad fetišas atsiranda jau ankstyvoje vaikystėje. Kaip paaiškintumėte, ką tuo metu išgyvena mažamečiai ir kodėl taip anksti tie jausmai virsta fetišu? Ar gali skirtis fetišo raida, priklausomai nuo polinkio atradimo amžiaus?
Apie fetišų atsiradimą, palyginus, turima dar išties nedaug ištirtumo ir validžios medžiagos. Yra teorija, teigianti, kad fetišas yra iš vaikystės susiformavusi stipresnė meilės gavimo forma. Tarkim, jeigu vaiką augino šaltoko būdo motina, kuri mažai rodydavo dėmesį, retai apkabindavo, mažai liesdavo ar glostydavo savo vaiką, tačiau grįžusi po darbo prieš miegą paprašydavo paduoti jai kojines ir jas apmauti, vaikas, matydamas, kad mama tuo ypatingai džiaugiasi, jog atsipalaiduoja ar meilingiau sureaguoja, priima tai kaip malonumo suteikimo ir gavimo formatą. Tokiu atveju, didelė tikimybė, kad jam užaugus kojinės arba pėdos taps jo fetišu. Taip suprantama, kad pastebimas ir priimtas būsiu, jei pats dėmesį atkreipsiu ir rodysiu jį per tai.
Arba, jeigu griežtas tėvas mušdavo mergaitę ir tuo metu ji labiau atkreipdavo dėmesį į ją skriaudžiančias rankas, fetišas gali susiformuoti iš atvirkštinės formos. Suaugusio vyro rankos jaudins dėl dabar jau turimo saugumo, vis dar dėl keliamos įtampos, ir dėl galios, kuri nukreipiama nebe į ją, o dėl jos.
Kai kurie teigia, jog mazochizmą ir sadomazochizmą lemia vaikystėje išgyventos traumos. Kokios patirtys nulemia, kad žmogus tampa vienos ar kitos pakraipos atstovu?
Mazochistinį polinkį turintys asmenys paprastai yra tie, kurių poreikiai vaikystėje nebuvo atliepiami, dažnai buvo pašiepiami ar stipriai ignoruojami. Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, galiausiai pripranta prie to, kad jo norai nėra nei reikšmingi, nei svarbūs, ir priima tai kaip savaime suprantamą normą. Ir nors užaugęs toks asmuo sutinka žmonių, kurie nori atliepti jo poreikius ar parodyti ypatingą rūpestį, suprasti ir priimti, tai jam tampa svetima, nejauku ir, kartais, net nemalonu. Tai kaip būti rengiamam nepatogiu rūbu. Žinai, kad jis gražus, bet norisi greičiau atsikratyti, nes nepatogu po juo būti. Arba net permesti kitam, neva jam jis atrodytų geriau…
Nekreipti dėmesio į savo norus ir poreikius toks žmogus būna taip stipriai pripratęs, kad tampa sunku tiek priimti rūpestį iš kitų, tiek skirti rūpesčio pačiam sau. Trumpai tariant – rūpestis man, nesvarbu iš ko, yra lygus nejaukumui. Dažnai tokiems asmenims labiau norisi rūpintis ir duoti kitiems, net negalvojant, ar liks kažkas sau pačiam ir ar gausiu atgal, jei man reikės. Toks savęs suvokimas ir kitų žmonių pervertinimas labai dažnai persikelia ir į seksualinį gyvenimą. Įdomus momentas yra tas, kad mazochistinių polinkių turintis žmogus paprastai intymiame gyvenime partnerį įgalina užimti sadistinį vaidmenį. Ir čia vėl atkeliaujame į esminę seksualinių žaidimų taisyklę: jei tai tinka abiem – tai veža.
Jei fetišą suformavo trauma, kaip teisingiausiai elgtis su polinkiu? Ieškoti pagalbos pas specialistus, bandyti fetišą užslopinti ar priimti jį?
Jei fetišas nėra kenksmingas man ar kitiems, vienareikšmiškai priimti. Visų pirma pačiam sau, o vėliau atsargiai pateikti ir partneriui. Jei tai priimtina abiem – laukia puikios, jaudinančios ir aistringos patirtys.
Tik šioje vietoje norėtųsi priminti vieną iš svarbiausių mūsų darbo taisyklių: ne visos traumos trukdo gyventi. Tad nebudinkime to, kas kietai įmigę. Jei mano fetišas yra žavus ir jaudinantį malonumą keliantis reiškinys, gal neverta kapstytis, iš ko jis atkeliavęs? Taisykime, kas kliūna, o kur einam pasišvilpaudami – tiesiog eikim.
Kaip fetišas keičiasi per gyvenimą? Pavyzdžiui, ar gali jis stiprėti ir, atvirkščiai, – išnykti?
Kadangi fetišas dažniausiai yra vaikystėje išgyventų patirčių kombinacija, išnykti jis nelabai gali. Gali susilpnėti ar sustiprėti keičiantis gyvenimo aplinkybėms, tačiau kaip objektas vis tiek išliks. Pavyzdžiui, keičiantis hormoninei pusiausvyrai, laukiantis kūdikio, žindymo etape, menopauzės ar andropauzės metu yra pastebimi fetišo susilpnėjimai. Tačiau analogiškai pastebimas ir vėliau sugrįžtantis suintensyvėjimas.
Ko palinkėtumėte skaitytojui, kuris prijaučia tam tikram fetišui, tačiau gėdijasi to?
Priimti save. Mes nei vienas gimdami nesirinkome ir varnelių nesudėliojome ties „užaugęs seksualiai susijaudinsiu nuo lateksinių batų ar išskirtinių kūno kvapų“. Tačiau taip atsitiko, nes taip mus suformavo vaikystė ir aplinka. Tad kaip galiu gėdytis to, ką pasirinkau ne pats? Taip veikia mano smegenys, per tai gaminasi endorfinai ir per tai jaučiu aistrą. Argi tai žinoti nėra puikus atradimas? Jei savo specifiškumus apgalvotai realizuosim, turėsim siekiamybės kelią, jei slopinsim – slopinimo kelią.
Pavyzdžiui, jei mano partneriui patinka mylintis naudoti BDSM elementus, nes taip atsiskleidžia jo dominavimo pusė, o aš apie tai niekada negalvojau, tai bus savęs realizavimas jam ir naujos patirtys man. Jei man nebepatiks ar norėsis mažiau, apsitarsim su partneriu dėl tam tikrų taisyklių ar naudojimo dažnumo, bet partneris nesijaus užslopintas. Užslopinti stiprūs jausmai vis tiek išsiveržia ir dažniausiai per agresiją ar padidintą nerimą. Jausmai, kurie realizuoti arba iškalbėti išeina be pasekmių ir su adekvačiais sprendimais.
Rodyti daugiau
Fetišas yra žaidimas. Žaidimas, kuris jaudina ir trikdo tuo pačiu metu. Jaudina žinoti, kad jaudiniesi stebėdamas. Jaudina jaudintis. Intriga, kuri nesibaigia. Pažaiskim.
