Seniausia profesija pasaulyje, didžiausia gėda, kūno pardavinėjimas – tokių ir daug stipresnių epitetų susilaukia prostitucija užsiimantys žmonės, dažniausiai moterys. Turbūt didžiausias mitas, kuris sklando apie prostitutes, yra įsitikinimas, kad visos jos yra prekybos žmonėmis aukos. Prekyba žmonėmis didelė ir skaudi, tačiau su savanoriška prostitucija nieko bendro neturinti problema.
Ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis yra susiskaldęs dėl klausimo, ar reikia prostituciją dekriminalizuoti arba legalizuoti, ši tema viešojoje erdvėje visada sulaukia prieštaringų nuomonių. Šiuo metu Lietuvoje prostitucija yra nelegali. Vieni laikosi pozicijos, kad tai toks pats darbas, kaip ir kiti darbai, jei tik pasirenkamas savanoriškai, kiti vadina prostitutes pasileidėlėmis ir savigarbos neturinčiomis moterimis, kurios yra prostitutėmis tik todėl, kad nesugebėtų dirbti jokio kito darbo. Sąvoką „prostitucija“ reikėtų sieti su platesniu terminu „sex work“ (liet. seksualinis darbas).
Kas yra seksualinis darbas?
Po žodžiais „sex work“ telpa platus spektras seksualinių veiklų (tiesioginių ir netiesioginių), paslaugų, pasirodymų ar produktų, už kuriuos mainais gaunamas atlygis. Esminė sąlyga – tiek darbuotojas, tiek klientas turi būti suaugę, psichiškai subrendę ir gebantys priimti sąmoningus sprendimus žmonės. Nei iš vienos pusės negali būti parodyta jokia prievarta. Paslaugų, darbo tipai yra labai įvairūs: prostitucija, eskorto paslaugos, erotiniai masažai, striptizas, telefoninis seksas, pornografinių filmų kūrimas, darbas su internetine kamera (angl. cam work)
Terminas „sex work“ kalboje įtvirtintas palyginus neseniai. Jį sugalvojo šios industrijos darbuotojų teisių aktyvistė, prostitutė, menininkė Carol Leigh (šiame interviu su ja galite apie tai sužinoti plačiau) 1978 metais JAV vykusioje konferencijoje „Moterys prieš smurtą pornografijoje ir medijose“.
Anksčiau terminologija, pasitelkta apibrėžti industrijai, buvo „sex use industry“ (liet. sekso vartojimo industrija). Toks žodžių junginys objektyvizavo darbuotojus, sumenkino paslaugų tiekėjų galią organizuoti savo darbą, nes akcentas buvo kreipiamas į veiksmažodį „vartoti“, o ne į darbo aspektą. Carol Leigh pasiūlė terminą „sex work industry“, pati pradėjo jį naudoti savo pasirodymuose, o 1984 metais jis pirmą kartą buvo publikuotas rašytiniame šaltinyje.
Prostitucija šiandien
Prostitučių padėtis pasaulyje labai skiriasi – vienose šalyse šis darbas yra visiškai legalus, kitur egzistuoja tam tikri amžiaus apribojimai, tačiau daugelyje šalių prostitucija laikoma nusikaltimu ir yra kriminalizuota. Čia pateikiamas visų pasaulio šalių sąrašas su detalia informacija, kokie įstatymai galioja prostitucija užsiimantiems asmenims.
Didžiojoje dalyje Afrikos šalių prostitucija yra nelegali, tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Zambijoje ar Alžyre, šis darbas legalus, bet nelegali yra organizuota veikla, pavyzdžiui, viešnamiai.
Šiandien JAV prostitutės dirbti gali legaliai tik vienoje valstijoje – Nevadoje. Šioje valstijoje yra apie 20 legaliai veikiančių viešnamių, viename iš jų dirba sėkmingiausia seksualinio darbo industrijos atstovė JAV Alice Little. Šiame interviu ji pasakoja apie savo patirtis darbe, kasdienę rutiną ir klientus.
Rodyti daugiau
Įdomu tai, kad Japonijoje prostitucija legali, išskyrus heteroseksualius, vaginalinius aktus, todėl šioje šalyje įprasta matyti labai detalius skelbimus, kokias paslaugas teikia prostitutė.
Europoje, palyginus su kitais žemynais, prostitucijos įstatymai varijuoja labiausiai. Kelios šalys (Prancūzija, Norvegija, Švedija, Airija, Islandija) vadovaujasi „šiaurietišku modeliu“, kurio esmė – bausti klientus, bet ne žmones, parduodančius paslaugas. Tokia sistema apsaugo prostitutes, kurios kitose šalyse dažniausiai būna laikomos kaltomis daug dažniau nei jų klientai.
Kitas modelis, kurį taiko didžioji dalis šalių (Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Italija, Ispanija ir t.t.) – prostitucija legali, bet su tuo susijusi komercinė organizuota veikla, pavyzdžiui, viešnamiai ar eskorto agentūros, yra nelegalu. Taikant šį įstatymą padidėja tikimybė sumažinti prekybos žmonėmis mastus.
Visiškai nelegalu užsiimti prostitucija yra Rusijoje, Baltarusijoje, Kroatijoje, Albanijoje, Juodkalnijoje ir Lietuvoje. Nors Lietuvoje teoriškai turi būti baudžiami ir paslaugų pirkėjai, ir pardavėjai, prostitutės baudžiamos daug dažniau, būtent todėl jau ne pirmus metus pasigirsta siūlymų šią veiklą Lietuvoje dekriminalizuoti.
Dekriminalizuoti ar legalizuoti?
Matant prostituciją taip pat, kaip bet kokį kitą darbą ir siekiant suteikti daugiau socialinio saugumo darbuotojams, valstybėms visame pasaulyje reikėtų nustoti šią veiklą laikyti nusikaltimu. Tai padaryti yra du keliai – prostitucijos legalizacija arba dekriminalizacija. „Business Insider“ straipsnyje skirtumą tarp šių sąvokų puikiai paaiškina seksualinio darbo industrijos atstovė, pati dirbanti prostitute.
Šie du terminai skiriasi tuo, jog už legalizuotą veiklą nebėra baudžiama, tačiau ji gali būti vykdoma tik remiantis tam tikrais teisės aktais, tiesiogiai ją reguliuojant valstybei, į tai gali įeiti daug faktorių (reklama, teritoriniai ribojimai, privalomi lytiškai plintančių ligų tyrimai, licencijos ir t.t.), legalizuota prostitucija yra reguliuojama griežčiau, nei kitos prekybos sritys.
Dekriminalizuota prostitucija taip pat nebaudžiama, ji traktuojama kaip ir bet kokia kita veikla, valstybė suteikia darbuotojams visas socialines garantijas ir apsaugą. Šis modelis darbuotojų laikomas tinkamesniu.
Legalizavus arba dekriminalizavus prostituciją, darbuotojams nereikėtų slapstytis, jie galėtų turėti daugiau pasirinkimo laisvės dirbdami ir jaustųsi saugesni mūsų visuomenėje. Tuo pačiu, teisėsauga galėtų sutelkti visą dėmesį į didžiausią problemą – prekybą žmonėmis, kuri, tikėtina, atsiradus daugiau skaidrumo, taptų matomesnė ir lengviau kontroliuojama.
Raudonųjų žibintų kvartalas
Nyderlandų sostinė Amsterdamas visame pasaulyje žinomas ne tik dėl legalios marihuanos, bet ir dėl įžymiojo kvartalo, kuriame legaliai dirba daugybė prostitučių iš viso pasaulio. Miesto tinklapyje „Things to do in Amsterdam“ rašoma, kad šio rajono istorija siekia 16 amžių, kai katalikišką valdžią nuvertė protestantai. Rajonas buvo pertvarkytas, jūreiviams ir keliautojams atsirado naktinių pramogų. Tuo metu Amsterdamo uostas buvo vienas iš svarbiausių prekybos centrų Europoje.
Olandams šis kvartalas žinomas „De Wallen“ pavadinimu. Raudonųjų žibintų gatvė ypatinga tuo, kad moterys ten stovi už langų ir visi gali jas matyti, dažniausiai prostitucija likusiame pasaulyje nėra taip afišuojama. Turistus traukia gyvi sekso šou, daugybė striptizo klubų ir neįprasta rajono aplinka.
Tinklaraštyje „Tours in Amsterdam“ pateikiami įdomiausi faktai apie šį rajoną:
- „De Wallen“ dirba maždaug 375 prostitutės;
- Minimalus amžius, kurio sulaukusi mergina gali įsidarbinti – 21 metai;
- Rajone yra apie 225 langai, kuriuose moterys stovi laukdamos klientų;
- Mėlyna šviesa languose reiškia, kad ten dirba translytės moterys;
- Išsinuomoti langą kainuoja nuo 80 iki 180 eurų;
- Mažiausias paslaugų kainą – 50 eurų už 15-20 minučių;
- Visuose „langų viešnamiuose“ dirba apsauga;
- Prostitutės dažnai nepriima klientų, jeigu jie joms nepatinka;
- Rajone yra 50 policijos kamerų;
- Gerti alkoholį rajono gatvėse uždrausta;
- Nuolat rajone gyvena daugiau nei 4000 miesto gyventojų;
- Pornografijos kino teatras yra pastatytas visai netoli vaikų darželio.
Prostitutės ar herojės?
Rašytoja Sonia Purnell savo knygoje „A Woman of No Importance“ (2019) mini labai įdomų faktą: kai 1940 metais naciai įsiveržė į Prancūziją, viena iš aktyviausių Liono (Lyon) rezistenčių, Germaine Guérin, kuri buvo vieno iš populiariausių miesto viešnamio savininkė, su savo darbuotojomis vykdė slaptą pasipriešinimą prieš vokiečių karininkus. Germaine bendradarbiavo su miesto ginekologu ir žymiąja šnipe Virginia Hall.
Ginekologas Dr. Jean Rousset, kuris gydė prostitutes, klastojo pažymas toms merginoms, kurios sirgo lytiškai plintančiomis ligomis, neva jos sveikos. Į viešnamį užsukę karininkai išeidavo ne tik pasilinksminę, bet ir užsikrėtę sifiliu ar gonorėja.
Keli kambariai pastate buvo skirti slėptis žydams ar specialiesiems karo agentams. Germaine suteikdavo jiems ne tik pastogę, bet ir aprūpindavo maistu, drabužiais ir suklastotais dokumentais, kurie jiems reikšdavo išsaugotą gyvenimą ir galimybę pabėgti.
Negana to, merginos, dirbančios viešnamyje, apsvaigindavo karininkus narkotikais. Iš nacių, kuriems nuo svaigalų atsirišdavo liežuviai, jos rinko svarbią informaciją ir vogdavo dokumentus, kai jie miegodavo.
Deja, vėliau Germaine buvo sučiupta ir išsiųsta į koncentracijos stovyklą, bet ten išgyveno! Nors toliau apie jos gyvenimą neišliko jokių aiškių faktų, tiek merginos, dirbusios viešnamyje, tiek Germaine Guérin nusipelno įvertinimo ir matomumo istorijoje už savo drąsą ir ryžtą priešintis režimui.
