Turinys
Kas veikia gamtoje, neveikia tarp žmonių?
Kopriklausomybė ar tobula dinamika?
Ar kada nors pagalvojote, kaip gamtoje skirtingų rūšių gyvūnai, augalai ir kiti organizmai sugeba darniai sugyventi tarpusavyje? Tokią harmoniją lemia juos siejantys simbiotiniai santykiai – jie susaisto skirtingas gyvūnų, augalų ir organizmų rūšis taip, jog jos ima remtis viena į kitą, kad išgyventų. Puikus pavyzdys – bitės ir gėlės. Bitėms reikia nektaro, o gėlėms – kad geltonosios darbininkės jas apdulkintų. O ką tai turi bendro su žmonėmis?
Kas veikia gamtoje, neveikia tarp žmonių?
Gamtoje galima rasti skirtingų simbiotinių santykių rūšių. Viena jų – abipusė simbiozė, kurios paprasčiausias pavyzdys – tos pačios gėlės ir bitės. Šie santykiai padeda rūšims išlikti ir klestėti. Kita rūšis – vienpusiai simbiotiniai santykiai. Puikus pavyzdys – erkės, prikimbančios prie didesnių skraidančių vabzdžių, kad galėtų greičiau nukeliauti į kitą vietą. Taip pat – krabai atsiskyrėliai, statantys namelius iš mirusių sraigių kiautų. Kai skirtingas rūšis sieja vienpusiai simbiotiniai santykiai, viena rūšis gyvena su kita, ant jos arba joje, vadinamojoje šeimininke. Ši sąveika naudinga tik tam, kuris naudojasi šeimininku. Vis tik būtina šių santykių sąlyga yra ta, kad kita rūšis šeimininkei nekenkia.
Dar vieni simbiotiniai santykiai – parazitiniai. Šiuo atveju viena rūšis naudojasi ir gauna naudos iš šeimininko. Paprasčiausias jų pavyzdys – įvairios kirmėlės, gyvenančios žmonių, šunų, kačių ar kitų gyvūnų organizmuose. Taip pat egzistuoja grobuoniški simbiotiniai santykiai. Šiuo atveju viena rūšis naudojasi kita, kad išgyventų. Dominuojančioji rūšis medžioja kitą, maitinasi ja ir panašiai. Tokį elgesį galime stebėti didžiosios orkos gyvenime, kuri gyvendama vandenyne medžioja ir žudo daugiau nei 140 įvairiausių organizmų.
Yra ir dar viena simbiotinių santykių rūšis – konkurencinė. Šis simbiotinis ryšys lemia, kad skirtingos ar tos pačios rūšys konkuruoja dėl tų pačių išteklių, patelių ir panašiai. Dėl saulės, vandens tankiose augalų populiacijose taip kovoja medžiai.
Panašius santykių modelius galime stebėti ir žmonių tarpusavio santykiuose. Žmogus gali rinktis partnerį tam, kad gautų emocinės paramos, palengvintų sau finansinę naštą ar kitų dalykų, galinčių atnešti naudą. Psichologai pastebi, kad dažnai simbiotiniai santykiai tarp žmonių gali tapti toksiškais. Anot jų, pradžioje reikia pažvelgti ne į romantinius, bet į šeimos santykius. Pavyzdžiui, jeigu mama nuolat gina, saugo vaiką ir neleidžia jam pačiam įveikti sunkumų, vėlesniuose gyvenimo etapuose jam bus sunku savarankiškai, be mamos priimti įvairiausius sprendimus.
Vaikai, kurie turi simbiotinius – tokius glaudžius, kad praktiškai be tėvų gyventi ir negali – santykius, yra labiau linkę tokius pačius santykius ateityje užmegzti su kitu žmogumi. Tai gali pasireikšti paprastai – pavyzdžiui, žmogui gali taip reikėti jo partnerio dėmesio, kad jis ims drausti, trukdyti jam susitikti su draugais, kitais žmonėmis. Tokia santykių dinamika yra labai nesveika ir kenkia abiems pusėms. Kai mažieji turi simbiotinius santykius su tėvais, suaugę jie reikalauja daug dėmesio, ieško patvirtinimo iš žmonių, jaučia išsiskyrimo nerimą ir panašiai – tai lemia nuolatinį nusivylimą kitų elgesiu, sprendimais. Tad natūralu, kad toks elgesio modelis neleidžia žmogui užmegzti sveikiems santykiams.
Kopriklausomybė ar tobula dinamika?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad santykiai, kuriuose vienas partneris sugeba visiškai atliepti kito poreikius yra praktiškai tobuli. Vienai pusei reikia emocinio saugumo, o kitas tampa tarsi vieninteliu, kuris gali jį suteikti. Kitas pavyzdys – vienam žmogui reikia viską kontroliuoti, valdyti, būti atsakinguoju – tarsi mama ar tėvu – santykiuose, o kitas – nori būti vaiku, kuriuo rūpinasi.
Iš pažiūros tokia dinamika yra puiki, nes vienas žmogus sugeba atsverti kito žmogaus pusę, tačiau ji nėra sveika ir partneriai netrukus tampa visiškai neišskiriami. Nors simbiotiniai santykiai gali būti gražūs ir harmoningi, dažniausiai jie tampa tiesiog kopriklausomais. Taip yra todėl, kad simbiotiniai santykiai iš savęs sufleruoja kopriklausomybę – šiame modelyje atsidūrę žmonės „gyvybiškai“ tampa priklausomi nuo vienas kito.
Sveika dinamika jau minėtuose pavyzdžiuose atrodytų štai taip: žmogus, kuriam reikia kontroliuoti ir viską valdyti, turėtų paleisti savo partnerį ir leisti jam pačiam priimti sprendimus, net jeigu jie nėra teisingi. Jis turi suprasti, kad kitas žmogus pats turi daryti klaidas, mokytis iš savo patirčių – niekas kitas negali to kontroliuoti. Antrajame pavyzdyje aprašomi žmonės turėtų sustoti ir į partnerį pažvelgti atviromis akimis. Tuomet jie pamatys, kokios keistos yra jų rolės santykiuose. Atvirai pažvelgus ir įsivertinus jas, abu žmonės turėtų suprasti, kad yra suaugę, savarankiški asmenys, esantys romantiniuose santykiuose ir nei vienas iš jų negali būti tėvu ar motina. Taip pat tai, kad abu turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pasirinkimus ir panašiai, o ne laukti, kol nuspręs vienas iš jų, t. y., tas, kuris pasirinko „tėviškąjį“ vaidmenį.
Nesveikoje dinamikoje slypi ir pavojai
Vis tik psichologai pastebi, kad dažnai žmonės atmeta galimybę keistis ir suprasti, kad tokia santykių dinamika nėra sveika. Anot jų, jiems trūksta suvokimo, kad kitas žmogus negali tapti „deguonimi“ ar kažkuo, be ko neįmanoma gyventi. Taip pat santykiuose negalima pamesti savęs, gyventi tik dėl kito žmogaus ir įsivaizduoti, kad tik jis gali patenkinti jų poreikius ar padaryti juos laimingus.
Specialistai neslepia, kad labai svarbu nepamiršti pavojų, kurie laukia žmonių, atsidūrusių kopriklausomuose santykiuose. Specialistai pastebi, kad kopriklausomas ryšys tarp žmonių lemia, kad abu poroje esantys asmenys yra tarsi išbalansuoti. Jie taip stengiasi patenkinti kito žmogaus poreikius, kad išsikreipia jų pačių tapatybės, sustoja jų tobulėjimas, potencialas, socialinis gyvenimas. Šie santykiai pasižymi tuo, kad kopriklausomi asmenys privalo būti reikalingi kitam, jei nori jaustis gerai. Kaskart kai nesiaukoja, visiškai neatsiduoda partneriui, jie jaučiasi kalti, blogi, nevisavertiški ir panašiai.
Tad, natūralu, kad ir kopriklausomų žmonių pasitikėjimas savimi priklauso tik nuo kitų pritarimo, palaikymo ir panašiai. Negavę šių dalykų jie jaučiasi nepakankami, nereikalingi. Tokių žmonių vidinis atspindys yra labai trapus, todėl jie sunkiai išgyvena kitų žmonių žodžius, pastabas ir elgesį. Kopriklausomi asmenys nesugeba išreikšti savo poreikių santykiuose, todėl jie yra labai suvaržyti. Vis tik net jei jiems pavyksta partneriui iškomunikuoti savo poreikius, po to juos slegia kaltė ir savigrauža. Negana to, norėdami patenkinti savo partnerio poreikius, jie yra linkę netgi paminti savo vertybes, įsitikinimus. Ir viskas tik tam, kad antra pusė būtų patenkinta.
Kaip atpažinti šį santykių modelį?
Suprasti, kad santykių dinamika nėra sveika, anot psichologų, gali padėti keletas paprastų, itin dažnai pasitaikančių požymių.
Vienas jų – prieš planuojant susitikimą su draugais privaloma gauti leidimą iš partnerio. Jie pabrėžia, jog tai skiriasi nuo tiesiog pranešimo partneriui apie norą susitikti su kitais žmonėmis, mat šiuo atveju antroji pusė gali užkirsti kelią susitikimui dėl toksiškos dinamikos.
Taip pat šiuos santykius lydi nuolatiniai partnerio kaltinimai dėl to, kad kita pusė jaučiasi nelaiminga, nepatenkinta. Ir atvirkščiai – žmogus nuolat nerimauja, galvoja apie tai, kaip padaryti partnerį laimingą, nuolat dėl to aukojant savo paties laimę.
Kopriklausomybė pasireiškia ir tada, kai prieš išreikšdami savo nuomonę pirmiausia norite sužinoti, ką mano jūsų partneris – viskas tam, kad spėtumėte pakeisti tai, ką planavote sakyti, ir jam įtiktumėte.
Tokiuose santykiuose atsidūrę žmonės nuolat turi būti kartu, nes buvimas su kitais žmonėmis „vargina“ ar kelia kaltę. Negana to, žmonės taip susitapina su partneriais, kad ilgainiui jų asmenybė siejama tik su jų antrąja puse ir jų tarpusavio ryšiu. Kopriklausomuose santykiuose bet koks bandymas leisti laiką vienam ar pasirūpinti savimi žmogų verčia jaustis taip, tarsi jis yra savanaudis. Galiausiai, laiko leidimas vienam tampa itin sunkus – žmogus nežino, ką veikti be partnerio, nori nuolat su juo komunikuoti telefonu ir taip toliau.
