Nudizmas – sąvoka, kurią net šiandien dažnas išgirdęs ima raukytis ir kraipyti galvą. Šį judėjimą vis dar gaubia daug stereotipų ir stigmų, o joms išnykti nepadeda ir įvairūs incidentai, kuriuos plačiai nušviečia žiniasklaida. Ir nors šis judėjimas neretai sulaukia neigiamo dėmesio, tiesa ta, kad už nudizmo slypi ne tik gili filosofija, bet ir itin įdomios ištakos.
Senovės olimpinėse – nuogi atletai?
Prieš du dešimtmečius australų rašytojas Tony Perrottet išleido šokiruojančią knygą „Nuogos Olimpinės. Tikroji antikinių žaidynių istorija“, kurioje atskleidė itin įdomių faktų. Anot autoriaus, prieš mūsų erą vykusiose olimpinėse žaidynėse atletai dalyvavo visiškai nuogi. Tikrosios priežasties, kodėl jie pasirinko rungtis nuogi, niekas nežino, tačiau viena legenda pasakoja, kad vienas bėgikas užkliuvo už savo ilgo apdaro ir nugriuvo. Po šio incidento visi nusprendė rungtis nuogi, kad išvengtų panašių nutikimų. O štai kiti istorikai nudizmą olimpinėse žaidynėse sieja su tam tikromis iniciacijos apeigomis – jaunų vyrų nuogumas buvo siejamas su žengimu į vyriškumą.
Kita vertus, nudizmas olimpinėse žaidynėse bent truputį nusimanantiems apie Antikinę Graikiją nuostabos turėtų nekelti – nuogumas buvo reikšminga šios visuomenės kultūros dalis. Jų manymu, tik barbarai bijojo parodyti savo nuogus kūnus. Tad graikų atletai išdidžiai – tarsi povai – vaikščiodavo nuogi stadione, o poetai apie jų nuostabius kūnus kurdavo eiles ir odes.
Senovės graikai nuogi pasirodydavo ir banketuose, kuriuose jie linksmindavosi, valgė ir gėrė. Jie, anot knygos autoriaus, netgi nuogi dalyvaudavo pamaldose. O štai toks laisvas požiūris į nuogumą buvo visiškai nepriimtinas senovės romėnams – jie nuogi dažniausiai pasirodydavo tik pirtyse. Nuogumas pirtyse galiausiai tapo priimtinu daugelyje kultūrų – įskaitant ir turkų, japonų, suomių.
Kai kurie istorikai nudizmo šaknų randa ir senovės Egipte, tačiau nuogumas čia buvo priimtinas tik darbininkų arba šokėjų tarpe.
Rodyti daugiau
Po Antikinės Graikijos civilizacijos ir Romos imperijos žlugimo nuogumas netapo norma – į jį vėl buvo atsigręžta tik Renesanso epochoje. Nenuostabu – juk šio laikotarpio menininkai įkvėpimo sėmėsi būtent iš senovės graikų ir romėnų kultūros. Nors nuogumas, o tuo labiau – nudizmas – net ir Renesanso visuomenėje buvo vis dar laikomas tiesiog skandalingu, šios epochos mene – paveiksluose, skulptūrose – buvo galima išvysti ir labai daug nuogo kūno.
Nuogumas su trenksmu grįžo ten, kur nesitikėjo niekas
Kaip jau supratote, ilgus šimtmečius nuogybės buvo priimtinos tik tam tikrose vietose ir tikrai ne visose kultūrose. Tačiau XIX amžiuje viskas pasikeitė – vienoje šalyje prasidėjo „Laisvo kūno kultūros“ judėjimas. Tikriausiai pagalvojote, kad jis gimė šalyje, žinomoje dėl savo atsipalaidavimo ir laisvumo – pavyzdžiui, Ispanijoje ar Italijoje. Tačiau iš tiesų jis prasidėjo ir išpopuliarėjo tarp santūrių, organizuotų ir – iš pažiūros – susikausčiusių vokiečių.
Šis judėjimas – Vokietijoje vadinamas Freikörperkultur – ėmė nudizmą sieti su fiziniu aktyvumu, sportu, sveikata ir dvasine gerove. Šis judėjimas neišblėso net Šaltojo karo metais ir buvo itin populiarus Rytų Vokietijoje. Nudizmas čia buvo siejamas su išsilaisvinimu nuo valdžios ir uniformų. Nudizmas Vokietijoje vis dar yra labai populiarus – nuogalių galima išvysti parkuose, paplūdimiuose, pirtyse ir kitur. Šiuo metu Vokietijoje yra 300 privačių nudistų klubų, kuriuose registruota per 600 tūkst. narių. Šiuose klubuose nevyksta nieko seksualaus, kaip galima pagalvoti iš pažiūros. Juose žmonės renkasi tam, kad galėtų pasideginti, pajodinėti, užsiimti joga, žaisti badmintoną, tinklinį ar tiesiog pasimėgauti grynu oru nevaržomi drabužių.
Šis judėjimas įkvėpė ir kitų šalių gyventojus kitaip pažvelgti į nudizmą ir nesieti jo vien su seksualumu. Taip nudizmas paplito kitose Europos šalyse, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir JAV. Šiandien vien Jungtinėje Karalystėje 7 milijonai – arba vienas iš septynių – žmonių save identifikuoja nudistais.
Vis tik daugelyje šalių galioja įvairūs draudimai – vaikščioti nuogiems gatvėje nėra priimtina. Štai, jei Vokietija yra praktiškai nudistų rojus, daugelyje kitų šalių tiek daug vietų nuogaliai neras – dažniausiai jiems yra išskirta vienintelė vieta nudizmui – paplūdimiai.
Ką žmonėms suteikia šis gyvenimo būdas?
Vis tik daugelis ekspertų pabrėžia, kad kalbant apie nudizmą reikia atskirti du dalykus. Esą vieni šią filosofiją propaguojantys žmonės yra nudistai, kiti – natūralistai. Nors šie du terminai dažnai naudojami kaip sinonimai, anot ekspertų, jie turi fundamentalių skirtumų – nudistams tiesiog patinka būti nuogiems, o štai natūralistams nuogumas yra kur kas daugiau.
Natūralistų filosofija leidžia žmonėms visiškai priimti savo kūną – be jokių visuomenės normų, suvaržymų ir gėdos. Taip pat jie tiki, kad nuogumas jiems padeda su gamta susilieti gilesniame lygmenyje, atrasti harmoniją, labiau gerbti kitus, o tuo pačiu – priimti save. Ne veltui dažnas natūralistas yra ir vegetaras – būtent taip jie demonstruoja ir gilų ryšį su gamta, aplinka. Savo nuogumu ir ryšiu su gamta jie rodo pagarbą ir demonstruoja, kaip vertina visą gamtos sukurtą grožį. Natūralizmas tarp jį propaguojančių žmonių yra ir tam tikras būdas prisidėti prie aplinkosaugos – kadangi jie gyvena harmonijoje su gamta, jiems nereikia daug drabužių, jie gyvena minimaliai, taip jie mažina savo veiklos įtaką mūsų planetai.
Natūralistai taip pat savo nuogumu priešinasi socialinei nelygybei – nusiėmę drabužius, kurie dažnai demonstruoja statusą, turtą ir kitus dalykus, jie tampa lygūs su visais kitais žmonėmis. O kartu jie tiki, kad taip jei griauna įvairius socialinius barjerus, kurie skaldo žmones ir visuomenę.
