Svingeriai – tai poros, susirenkančios tam, kad apsikeistų sekso partneriais. Viskas vyksta laisvanorišku sutikimu, o drauge praleistas laikas neturi palikti rimtų pėdsakų: jokio prisirišimo, meilės, venerinių ligų ar neplanuoto nėštumo. Vien tik abipusis malonumas ir naujos patirtys. Juk svingerių vakarėliuose veiklos įvairovės tikrai netrūksta: homoseksualus ar heteroseksualus santykiavimas, stebėjimas ar masturbacija…
Tačiau kaip į šį reiškinį žvelgiama iš santykių psichologijos pusės? Ar svingas – normalu ir net naudinga poroms? Tai komentuoja santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Svingeris – daugeliui šis žodis vis dar siejasi su palaidu gyvenimo būdu ar net ištvirkimu. Nors plačiau apie svingo fenomeną prabilta jau 1960-aisiais, ši tema netgi ir dabar – tabu. Kaip bebūtų, besidominčių svingu netrūko anksčiau ir netrūksta šiandien. Kokios priežastys skatina poras domėtis svingerių gyvenimo būdu?
Dažniausiai poros išbando svingą, tikėdamosi, kad taip išspręs atšalusių santykių problemą: aistros ir šilumos trūkumą, atvėsusį bendravimą, dingusį supratingumą… Tačiau būtina suprasti, kaip veikia žmogaus genetika ir visa neurofiziologija. Santykiai niekada nebus viename, tame pačiame hormoniniame lygyje visą gyvenimą. Tai reiškia, kad jausmai šokinės – tai pakils, tai nusileis, tai visiškai dings. Kai vyksta jausmų mažėjimas, žmonės išsigąsta, kad meilė praeina – nesupranta, jog tai dažniausiai yra natūralus procesas, lemiamas hormoninių bangų.
Yra atlikta daug hormoninių bangų stebėjimų. Kai kurios bangos netgi turi ilgius – pavyzdžiui, vienoms poroms svyruoja kas 7 metus, kitoms kas 12 metų, o kai kurioms gali net kas mėnesį. Tai priklauso nuo individų genetikos. Jei pora gyvena kartu pakankamai ilgai ir, tarkim, veda santykių dienoraštį, tuos ciklus gali atsekti.
Kita priežastis, kodėl poros mėgina svingą – smalsumas. Įdomu tai, kad paprastai troškimas išbandyti svingą atsiranda pas vieną partnerį. Kad abi pusės pamatytų kokį nors vaizdo įrašą ar perskaitytų straipsnį ir užsidegtų noru pamėginti kažką panašaus, būna labai retai. Dažniausiai užsinori kažkuris vienas, apie tai papasakoja partneriui, o šis iš pradžių abejoja ir tik ilgainiui sutinka. Tuo labiau, kad skirtingos lytys iš pradžių skirtingai žiūri į tokius reikalus.
Aišku, yra šiuolaikinių, labai liberalių porų, mėgstančių sekti tendencijas. Tarkim, grįžta jų draugai iš kurios nors Vakarų šalies ir ima dalytis įspūdžiais iš svingerių vakarėlio. Natūralu, kad porai gali kilti noras sudalyvauti tokiame įvykyje patiems.
Taip pat būna, kad žmonės išbando svingą, būdami prastame gyvenimo etape: susirgę depresija, kamuojami nerimo priepuolių ar panašiai. Tai – pavieniai atvejai, bet pasitaiko, kad tokie asmenys pagalvoja: „Gal šį vidinį sunkumą įveiksiu, išmėgindamas kažką radikaliai naujo“. „Kažkas radikaliai naujo“ neretai tampa įvairiais seksualiniais nuotykiais.
Verta pastebėti, kad besirenkančiųjų svingą skaičius, atrodo, auga – anksčiau svingas toks populiarus Lietuvoje nebuvo. Tiesa, mūsų šalyje nėra daryti jokie moksliniai empiriniai svingo tyrimai. Šie duomenys subjektyvūs, iš mano asmeninio stebėjimo, todėl gali būti netikslūs.
Įdomu tai, kad kai kurie sekso terapeutai poroms, esančioms ilgalaikiuose santykiuose, netgi rekomenduoja svingą. Juk, praradę potraukį ir susidomėjimą partneriu, kai kurie paliauja būti ištikimi. Bet taip elgdamiesi jie dažnai ne tik nepatiria malonumo, tačiau net ima jausti gėdą ir kaltę. Galbūt apsikeitimas partneriais – išties vienas būdų nepaskęsti rutinoje?
Tai – dar vienas desperatiškas bandymas gelbėti santykius.
Pavyzdžiui, pas vieną pusę atsiranda meilužis. Apie tai sužinojusi kita pusė, stipriai prisirišusi prie savo partnerio, pradeda kaltinti save ir stengtis bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti partnerį. Dažniausias siūlymas būna: „Išbandykim ką nors naujo lovoje!” Iš praktikos žinau, kad tai nelabai padeda, nes problemos šaknis yra visai kita.
Žmonės įpratę galvoti, kad neištikimybės priežastys yra seksualinės, bet tai labai retai būna tiesa. Paprastai bėda yra nepatenkinti psichologiniai ir emociniai poreikiai: išsikalbėjimo, išklausymo, supratimo, priėmimo. Galbūt asmuo turi psichologinių sunkumų ir nemoka išsipasakoti, o staiga darbe ar kitoje aplinkoje atsiranda žmogus, gebantis išklausyti bei suprasti… Nors iš pradžių ketinimo nueiti į kairę net nebūna, ilgainiui vis tiek gali užsimegzti romanas.
Apibendrinant, jei problema yra psichologinė, svingas poros neišgelbės. Jei bėda seksualinė, nors grynai seksualinių problemų būna retai, – tai gali padėti. Svarbu nepamiršti, kad seksas yra tik maža sudedamoji santykių dalis. Nerekomenduočiau klientams svingo kaip vaisto, tačiau tai gali būti pleistras. Laikinas pabėgimas, kaip bet kuri materialinė priemonė psichologinei problemai spręsti.
Svingas – legali neištikimybė. Tačiau dėl šių žaidimų gali kilti meilės trikampio dilema, o dar jei vienam keitimasis partneriais patinka labiau, negu kitam… Maža to, išlaikyti sąlygą „jokio prisirišimo“ nėra taip paprasta. Kaip svingas paveikia emocinę sąveiką poroje?
Kaip minėjau, dažniausiai poroje tik viena pusė nekantrauja išbandyti svingą, o kita yra tiesiog įkalbama prisidėti. Paprastai vienas partneris būna uždaresnis, drovesnis. Itin retai abi pusės būna vienodo psichologinio atvirumo.
Taigi, pora nusprendžia sudalyvauti svingerių vakarėlyje. Jo metu, atrodytų, viskas klojasi gerai. Bet po to, nesvarbu, kuris partneris buvo aktyvistas, o kuris ne, gali prasidėti keblumai.
Pasąmonė mūsų matomus vaizdus ir atliekamus veiksmus įrašo. O ypač – aistringus, sukėlusius daug emocijų. Kuo smarkiau jaudinanti patirtis, tuo giliau pasąmonėje ji bus įrašyta. Juk svingas – neeilinis įvykis, ryškus, kupinas adrenalino. Tad prisiminimai iš svingerių vakarėlio gali užklupti netikėtai ir lengvai nepaleisti. Jų neištrinsi alkoholiu, narkotikais ar paprasčiausia viltimi, kad viskas užsimirš.
Iš šių prisiminimų psichika gali primąstyti begalę problemų. Tarkim, praėjus metams po svingerių vakarėlio, merginai netikėtai šauna mintis apie ten matytų panelių lieknesnes kojas. Maža to, jos vaikinas neseniai užsiminė, kad norėtų vėl sudalyvauti panašiame vakarėlyje. Kokią išvadą padaro mergina? Kad ji yra per stora! Nors iš tikrųjų vaikinui tiesiog patiko pašėlti, merginai tokio siūlymo gali pakakti, kad ji imtų save graužti.
Žinau realių istorijų, kai pora sutaria išbandyti svingą tik vieną kartą. Viskas, regis, būna gerai. Bet praėjus kuriam laikui vienas partnerių užsimena, kad vėl norėtų pasilinksminti. Kitas jau nebenori, jam užteko, o tas „užsikabino“. Tuomet ir kyla iššūkis, kaip išspręsti šį nesutarimą, nenuviliant partnerio ir išsaugant šeimą. Jei vienas partneris yra kuklesnis, negebantis pasakyti tvirto „ne“, jis gali pasiduoti įkalbamas. Tačiau jo viduje kaupsis nuoskaudos ir žaizdos – tik laiko klausimas, kada tai iškils į paviršių.
Žinoma, negalima teigti, kad kiekvienam, išmėginusiam svingą, tai baigsis psichologinėmis bėdomis ar konfliktais. Poros gali praslysti ir lengvai. Abiem partneriams nuoširdžiai gali patikti ši veikla ir jie gali ja mėgautis ilgalaikėje perspektyvoje. Jei pora neturi jokių psichologinių problemų, jei santykiai yra puikūs – svingas išties gali būti gera pramoga, proga atsipalaiduoti ir pasilinksminti, nors rizikos išlieka.
Visuomenė svingerius neretai vadina paleistuviais, nors jie fizine prasme tiesiog savęs neriboja ir laisvalaikį leidžia, su kuo panorėję. Kaip socialinės normos veikia poros, užsiimančios svingu, santykius bei emocinę gerovę?
Lietuviai itin retai viešina tokius dalykus, net tarp draugų ir giminių. Išsikalba nebent labai artimiems draugams, kurie šios informacijos neskleis ir nesmerks ar nepamokslaus.
Visuomenė, nors ir ne visa jos dalis, turbūt poros nepalaikytų, manytų, kad kažkas yra negerai. Juk net pačiose liberaliausiose valstybėse atsiras žmonių, kuriems svingas atrodys nepadorus. Natūralu, kad tai matyti ir mūsų tradicinėje, šiaurietiškoje šalyje. Tiesa, Lietuvoje visuomenės nuomonė pamažu darosi liberalesnė – keičiasi požiūris į seksualinę laisvę.
Kaip galime apibrėžti „normalumą“ santykių kontekste? Ar yra viena „normali“ santykių forma, ar tai priklauso nuo individų ir porų poreikių bei vertybių?
Santykių psichologija yra itin turtinga mokslo šaka. Turime bent 10 stiprių emipirinių mokslinių psichoterapinių mokyklų: Geštaltas, psichodinamistai, Adlerio pasekėjai, humanistinė-egzistencinė kryptis, kognityvinė elgesio terapija ir kt. Jos visos viena kitai truputį prieštarauja, šiek tiek skirtingai žvelgia į žmogų. Jeigu Freudo pasekėjai tikina, kad seksualiniai dalykai, ypač patirti vaikystėje ir paauglystėje, yra labai svarbūs, rasime mokyklų, teigiančių, jog seksualinės patirtys išvis nėra reikšmingos – kad tai tik malonumo šaltinis. Tad vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Jis priklauso nuo to, kurios krypties atstovą pakalbinsime.
Jei žiūrėtume iš politinės pusės, šiuolaikinė visuomenė deklaruoja laisvę. Kiekvienas galime elgtis, kaip norime, jei tik nepažeidžiame kito asmens laisvių bei valstybės įstatymų. Pats esu laisvos Lietuvos atstovas ir palaikau įvairias santykių formas, jei tik jose dalyvauja suaugę žmonės sava valia. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visur yra rizikos ir jas būtina įsivertinti. Bet kokie įdomūs seksualiniai eksperimentai turės šalutinį poveikį, gerą ar blogą.
Rodyti daugiau
Kaip elgtis, jei vienas partneris yra aistringas svingo gerbėjas, o kitas – kategoriškai nusistatęs prieš? Ar tokie santykiai pasmerkti žlugti, ar yra išeitis?
Jei pora nusprendžia užsiimti psichoterapija, tokie santykiai gali tapti net geresni ir tvirtesni. Tokios ryškios patirtys kaip svingas gali turėti neigiamų psichologinių padarinių, tačiau iš to kylančios problemos gali suveikti kaip katalizatorius porai ieškoti sprendimų kitur: psichologinėse konsultacijos, saviugdoje ir pan.
Tarkim, pora nusprendė išmėginti svingą, siekdama išgelbėti santykius, o ši patirtis ilgainiui baigėsi pykčiais. Konfliktas priverčia porą prisiminti, kad jie šios veiklos ėmėsi tam, kad išsaugotų santykius, o ne galutinai juos sugriautų. Tai gali paskatinti porą pasikeisti, išmokti empatiško bendravimo ir susitaikyti su praeities nuoskaudomis.
Pabaigai noriu paminėti, kad gyvenime visi dalykai, tarp jų ir svingas, su savimi atneša didesnes ar mažesnes rizikas. Be rizikų šiame gyvenime neapsieisime. O mes, lietuviai, esame pakankamai uždari žmonės, nelinkę pasipasakoti draugams ar šeimai, net jei ištinka bėda. Tad noriu palinkėti nepamiršti kalbėtis. Galbūt kažkas artimoje aplinkoje yra susidūręs su panašiais išgyvenimais arba pažįsta žmogų, galintį pagelbėti ir patarti. Nepasilikime problemų vien sau – tai kelias, vedantis į niekur.
